Finišuoja… dvynės!

Prie starto linijos Monika ir Milda VILČINSKAITĖS (26) mėgsta stoti apsirengusios identiškais drabužiais. Jų šukuosenos tokios pat, tokios pat didžiulės azartu degančios akys. Jei pavyko įsidėmėti numerį, gal ir sužinosi, kuri atbėgo pirmoji. Juk dažniausiai Monika ir Milda bėgimo varžybose dalijasi pirmąja ir antrąja vietomis.

Augdamos Jonavos rajone, Monika ir Milda vaikystę leido basomis su berniukais, o raumenis auginosi laistydamos daržus, padėdamos tėvams kaimo darbuose. Vasaromis daug plaukiojo ir nesibaimino bėgioti dulkėtais apylinkių keliais. Mokykloje išbandė stalo tenisą, bet patraukė lengvoji atletika. „Į sportą atėjome fiziškai stiprios, – sako Monika. – Gal todėl mums sekėsi. Tėvai pomėgio netramdė, atvirkščiai – palaikė. Dabar sako, kad jokios mūsų paauglystės nematė – tokios užsiėmusios buvome.“

Jonavos sporto mokykloje dvynes treniruoti ėmėsi Vidutė Lebeckienė. „Mylėjom ją kaip mamą“, – šypsosi Monika, o Milda pasakoja, kad net konkurencija dėl trenerės dėmesio būdavusi. Trenerė padarė labai daug, kad merginų rezultatai kiltų, jos palaikymas, raginimai siekti daugiau darė stebuklus.

Septyniolikos dvynės atsidūrė Kaune. Ten jas ėmėsi treniruoti buvusi ilgų distancijų bėgikė, Sidnėjaus ir Atėnų olimpiadų dalyvė Inga Juodeškienė. „Kaune mums sekėsi ne taip gerai, klaidūs mūsų keliai buvo“, – juokauja merginos. Ne ne, klystkeliais jos nenubėgo, atvirkščiai – vos radusios laisvą minutę, beveik kasdien sėsdavo į autobusą ir važiuodavo namo, pas mamą. „Kai labai nori sportuoti, viską spėji“, – sako Milda.

O sportuoti jos visada norėjo. Net tuomet, kai baigusios mokyklą apsisprendė stoti į Sporto universitetą studijuoti kineziterapijos. „Pagalvojome, kad mokslai svarbiau už sportą ir rezultatus, tėvams irgi taip atrodė, nebuvo kas paima už pakarpos ir pasako, kad mokytis visada spėsi, o sporto laikas baigsis“, – Milda prisimena, kad studijų metais treniruodavosi kasdien. „Nebuvo dienos, kad nebūtume bėgusios“, – sesei pritaria Monika.

Jos abi baigė magistrantūros studijas, Milda praėjusiais metais įstojo į doktorantūrą, o Monika nusprendė atsiduoti bėgimui ir pasivyti, ką buvo paleidusi. „Tuo metu, kai rimtai bėgiojome, iš tiesų nė nesupratome, kokių gerų rezultatų buvome pasiekusios“, – dabar sako ji.

Daugkartinės Lietuvos čempionės ir prizininkės, Europos klubų taurės varžybų dalyvės tikina: treji metai, kai buvo atsidėjusios bakalauro studijoms, praėjo veltui. Nors žiemą kasdien įveikdavo po 20 kilometrų, vasarą – po 35, nors būdavo po dvi treniruotes per dieną, nebuvo jokių varžybų, jokių oficialių rezultatų.

Dabar jau metai Monika gyvena bėgimo ritmu: kai reikia – bėga, kai reikia – miega. Milda sporto režimą mėgina derinti su mokslais doktorantūroje. „Kol kas pavyksta“, – sako bėgikė, besigilinanti į žmogaus imuniteto paslaptis.

Be bėgimo jos neįsivaizduoja gyvenimo. Liūdna – išbėga, džiaugsmas – ir vėl aunasi sportinius batelius. „Bėgimas harmonizuoja“, – vieningai sako abi.

Bėgimo take seserys jau seniai nekonkuruoja. Keturias valandas per dieną jos skiria sportui. Monikai savo dieną lengviau sudėlioti, o štai Mildai kartais tenka išbėgti devintą vakaro ir grįžti vienuoliktą. „Kai būna labai sunku, kartoju: tai – ne amžinai, tai – laikina“, – šypsosi.

Jos rezultatai dažnai būna geresni nei Monikos, dažniau nei sesė ji atsiduria ant nugalėtojų pakylos. „Bet koks gi skirtumas, vis tiek laimi Vilčinskaitė, – šypsosi Milda. – Tai anksčiau mes konkuruodavome, trenerė koridoriuje statydavo į priešingus galus, kad prasilenktume ir nematytume, kaip kuri bėga. Kol buvome paauglės, ir varžybose konkuravome, o dabar tik džiaugiamės viena kitos rezultatais.“

Monika gyvena Vilniuje, Milda – Jonavoje. Savaitgaliais jos stengiasi bėgti kartu. „Man reikėtų daugiau su sese treniruotis, – sako Monika. – Ji moka paraginti, mane įkvepia. Žiūrėk, kojas jau kerta, o ji – laikykis, bėgam toliau.“

Seserys žino: kiekviena turi tokį bėgimo partnerį, apie kokį kiti galėtų tik pasvajoti. Sesuo niekuomet neišduos, nepakenks, visada palaikys. „Ir sesės neapgausi, juk pažįstame viena kitą kaip nuluptą“, – juokiasi.

Praėjusį rudenį Monika ir Milda sukūrė seserų Vilčinskaičių tinklalapį internete https://www.facebook.com/twinsistersrunfast/. „Jei jau kasdien bėgiojame, tai kodėl nedalyvaujame varžybose?“ – tuomet pamanė ir pradėjo ieškoti rėmėjų. Vienas pirmųjų, kurie atsiliepė, buvo „adidas“. Šis ženklas bėgikes aprūpino sportiniais drabužiais ir bateliais. „Labai norime pasiekti maksimumą“, – sako merginos. Jos labai džiaugtųsi, jei atsirastų rėmėjų, kurie pasirūpintų sporto stovyklomis ir vitaminais.

Šią vasarą sesių laukia ne tik daugybė varžybų, bet ir smagūs asmeninio gyvenimo pokyčiai. Beveik tuo pat metu susižadėjusios, jos panašiu laiku atšoks ir savo vestuves. Milda su būsimu sužadėtiniu susitiko varžybose, jis taip pat bėga maratonus. Monikos gyvenimo draugui labiau patinka sporto salė ir pasivaikščiojimai su augintiniu Sibiro haskiu.
Bėgimo varžybose visada daug dėmesio sulaukiančios dvynės pasvajoja apie olimpiadą. „Šiemet nebespėjome, – sako Monika, – bet dar turime laiko. Po ketverių metų būsime tikrai stiprios bėgikės, tikiu tuo ir noriu pasiekti maksimalių rezultatų.“

Laisvės Radzevičienės tekstas
Nuotraukos iš „Adidas“ archyvo