Sportinis fechtavimas – dviejų sportininkų kova šaltaisiais ginklais (kardais, rapyromis, špagomis), stengiantis dūriais arba kirčiais paliesti vienas kitą.
Tai yra olimpinė ir visame pasaulyje labai populiari sporto šaka. Lietuvoje kultivuojamas yra tik fechtavimas špaga. Nors šio sporto populiarumas šalyje auga, milžiniška konkurencija pasaulyje kelią link olimpinės svajonės paverčia sudėtingu ir ilgu.
Apie fechtavimo ginklų rūšis ir šio sporto ypatybes „Sportlandmagazine.lt“ papasakojo Lietuvos fechtavimo federacijos atstovė, ne vieną pergalę Lietuvoje ir užsienyje per savo karjerą iškovojusi Paulina Bajorūnaitė.
Kuo skiriasi fechtavimosi sporto ginklai?
Fechtavimas vyksta trimis ginklais – špaga, rapyra ir kardu. Ginklai skiriasi savo svoriu, išvaizda bei skirtinga sportininkų apranga. Špaga – duriamasis ir sunkiausias iš visų ginklų. Durti galima į visą priešininko kūną, nuo kaukės iki bato galiuko. Rapyra yra lengviausias ginklas, kuriuo galima durti į nuo pečių iki kirkšnių. Negalima taikytis į rankas, galvą, kojas. Kardas yra šiek tiek sunkesnis už rapyrą, tačiau su juo galima ne tik durti, bet ir kirsti. Leistina kirsti arba durti nuo viršugalvio iki klubų. Skirtingi ginklai turi skirtingas taisykles, taktikas, kovos greičius.
Kodėl Lietuvoje paplitęs tik fechtavimas špaga?
Lietuvoje trūksta trenerių, finansavimo, sporto bazių ir sportininkų, tad laikui bėgant liko tik špaga. Špagos taisyklės yra paprasčiausios, įdūrei – taškai, neįdūrei – taško nėra. Taip pat, treniruojantis reikia mažesnės saugos zonos, tad galima treniruotis ir mažesnėse salėse. Džiaugiamės, kad fechtavimas Lietuvoje populiarėja, turime gausiai augančias vaikų gretas. Labai tikimės geresnių treniruočių sąlygų netolimoje ateityje.
Kur Lietuvoje yra vystomas fechtavimo sportas ir kurie taškai yra didžiausi?
Šiuo metu Lietuvoje veikia 10 klubų – penki Vilniuje, du Kaune, du Klaipėdoje ir vienas Šiauliuose. Didžiausi ir populiariausi klubai yra Vilniiuje ir Kaune. Šių miestų sportininkai jau daug metų konkuruoja tarpusavyje, taip keldami meistriškumo lygį. Šiauliuose veikiantis klubas įkurtas visai neseniai, atsiradus treneriams ir galimybėms. Džiugu, kad visų klubų ir miestų sportininkai kasmet tobulėja, auga.
Ko reikia norint fechtuotis? Kokios reikalingos sąlygos, inventorius, apranga?
Tam, kad surengtume dviejų žmonių dvikovą, reikalingas 14 m ilgio takelis (išėjus už galinės linijos, sportininkas gauna baudos tašką), aparatas, fiksuojantis taškus ir laiką, dvi ritės, du laidai prie ričių ir, žinoma, elektra. Fechtuotojas po apranga dedasi laidą, kuris prijungiamas prie špagos ir ritės. Dūrio metu pasispaudžia mygtukas (mes jį vadiname punduru) ant špagos galo, aparate užsidega lemputė bei fiksuojamas dūris.
Be visos technikos fechtuotojas privalo dėvėti specialią aprangą, kaukę, pirštinę, apsaugas ant krūtinės, antšonį, kojines iki kelių ir, žinoma, patogius sportbačius. Trenerio apranga būna juoda ir gerokai storesnė nei sportininko. Fechtuotojo apranga nuo senų laikų yra baltos spalvos, kasmet tobulinamas audinys, galima rinktis lengvesnę, plonesnę, su daugiau elastano, arba storesnę, sunkesnę, bet gerokai sumažinančią dūrio smūgį. Aprangos svoris svyruoja nuo 2 iki 6 kg. Balta aprangos spalva atsirado kuomet nebūdavo elektros, o špagos galiukas būdavo pamirkomas į rašalą. Tuomet po kovos būdavo suskaičiuojami dūriai ir paskelbiamas kovos nugalėtojas. Kartais pasitaiko, kad špaga lūžta ir laiku nesustojus galima sužeisti priešininką, nes geležtė tampa aštri. Vienintelė neuždengta vieta yra neginkluotos rankos plaštaka, o aprangos šiuo metu yra praktiškai neperduriamos, siekiant visiškai saugaus sporto.
Kaip vyksta fechtavimo varžybos?
Fechtavimo varžybų pradžioje sportininkai yra suskirstomi į pogrupius po 5-7 žmones pagal reitingą. Pogrupyje kovojama iki 5 dūrių arba 3 min. kiekvienas su kiekvienu. Jei po 3 min. nė vienas nėra surinkęs 5 taškų, laimi tas, kuris turi daugiau taškų. Jei rezultatas lygus, burtų keliu išrenkamas prioritetas ir duodama 1 min. Jei per ją nebūna dūrio arba būna tik abipusiai dūriai – dubliai, laimi tas sportininkas, kurio prioritetas. Pasibaigus pogrupiams, prasideda atkrintamosios. Pagal laimėtų kovų skaičių ir įdurtų/prasileistų taškų rezultatus, sportininkai gauna varžybų reitingo numerį. Pagal reitingo numerį fechtuotojai atitinkamai suskirstomi į poras ir tuomet kovoja iki 15 dūrių arba 3×3 min. Laimėjus kovą, patenki į kitą atkrintamųjų ratą ir taip keliauji iki pirmos vietos. Pralaimėjus, varžybos baigiasi. Špaga įdomi tuo, kad prizininkai ir nugalėtojai labai keičiasi. Priklauso, nuo dienos, fizinio ir psichologinio pasiruošimo, kas tą dieną laimės. Jei esi labai greitas ir stiprus, gali pralaimėti dėl netaktiškai sudėliotos kovos.
Kuo fechtavimas tave įtraukė? Kuo šis sportas naudingas žmonėms, jaunimui?
Pati fechtuojuosi jau beveik 20 metų. Mane šis sportas paruošė ne tik fiziškai, bet ir mentaliai. Gyvenime susidūrus su iššūkiais, gebu išlaikyti sveiką protą, greitai priimti sprendimus. Reakcija ir koordinacija taip pat labai pasitarnauja. Fechtavimas žavus tuo, kad čia nėra jokių svorio ar ūgio apribojimų, tad kartais pasitaiko kurioziškų situacijų, kuomet nedidelis paauglys kovoja ir laimi prieš augalotą vyrą. Takelyje svarbiausia parodyti tai, ką turi geriausio, pasitikėti savo jėgomis ir visada kovoti iki galo, nekreipiant dėmesio į priešininko pasiektus rezultatus ar patirtį. Kova nėra pralaimėta, kol ji nesibaigė ir nėra laimėta, kol neįdurtas paskutinis, pergalingas dūris. Šis sportas moko disciplinos, pagarbos priešininkui, tikslo siekimo ir niekada nepasiduoti. Labai svarbus ne tik fizinis pasiruošimas (varžybos trunka visą dieną, kovoje reikia daug judėti ir išlaikyti jėgas iki paskutinės kovos), bet ir nusiteikimas galvoje. Emocijų valdymas norint tapti čempionu, yra itin svarbus.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: Lietuvos fechtavimo federacijos; asmeninio archyvo
Eurolygos nuopuoliai ir pakilimai: reabilitaciją pradėjęs „Žalgiris“ kapstosi iš dugno