Lietuvė Indrė Daujotienė toliau garsina savo šalies vardą įvairiose tarptautinėse varžybose. Šį rudenį ji Suomijoje tapo Europos vicečempione, taip pat skynė ne vieną apdovanojimą Pasaulio taurės etapuose.
Būtent Europos čempionatas buvo pagrindinis praėjusio rudens startas. Tituluota Lietuvos sportininkė su savo augintiniais užėmė antrąją vietą keturių šunų kinkinių disciplinoje. Ji vos 1,2 sek. po dviejų startų atsiliko nuo slovako Andrejaus Drabiko.
„Tas čempionatas baigėsi ir juokingai, ir skaudžiai. Iš tikrųjų aš džiaugiuosi, nes žinau, ko verti mano šunys. Tiesiog mano klaida bei nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės neleido nugalėti. Pirmą dieną varžovė iš Suomijos apsivertė ir jos kinkinys tiesiai prieš mano akis tapo nevaldomas. Turėjau pakankamai daug įtampos kol kinkinį sugavo ir patraukė iš kelio. Galėjo mano čempionatas pasibaigti visiška katastrofa, nes nedaug trūko, kad būčiau turėjusi sustoti ir taip visas metų darbas būtų nuėjęs šuniui ant uodegos. Viską įvertinus, džiaugiuosi medaliu. Turėsiu dėl ko stengtis kitą kartą“, – „Sportlandmagazine.lt“ pasakojo I. Daujotienė.
Spalio pradžioje Nemunaityje buvo surengtas atviras Lietuvos šunų kinkinių čempionatas, kuris tuo pačiu buvo ir Pasaulio taurės etapas. I. Daujotienės atstovaujamo „TOP Dogz“ klubo suorganizuotas renginys leido po septynerių metų pertraukos Lietuvai sugrįžti į Pasaulio taurės kalendorių.
„Pačių lietuvių, sportuojančių šį sportą, neturime daug. Stengiamės su klubu organizuoti renginius, kad bent kažkiek išlaikytume šio sporto žinomumą. Norėtųsi, kad lietuvaičių būtų daugiau, bet sulaukiame pas save latvių, estų, lenkų. Dėl to Nemunaityje turėjome labai smagias varžybas. Sportinis lygis Pasaulio taurės etapuose retai būna labai aukštas, paprastai kiekvienoje klasėje būna po vieną kitą aukšto lygio sportininką, o didžiąją dalį sudaro vietiniai dalyviai. Visgi šis čempionatas buvo tikrai šaunus – tiek dalyviais, tiek atmosfera, tiek oru. Galvoju, kad ateinantį rudenį vėl pakartosime šį renginį“, – pasakojo I. Daujotienė.
Žiemą šunų kinkinių varžybos persikelia ant sniego, o sportininkai varžosi rogėmis. I. Daujotienė jau yra pasižymėjusi savo pasiekimais ir žiemą. Dėl to po rudens ciklo ji pradėjo ruoštis vasarį Norvegijoje vyksiančiam pasaulio žiemos čempionatui.
„Po rudens varžybų turime lengvą pertrauką su lengvomis treniruotėmis. Apie savaitę praleidžiame išvis be treniruočių, o po to pradedame ruoštis žiemai“, – kalbėjo I. Daujotienė.
Šis gruodis Lietuvoje pasižymi šiltais orais, todėl ir sniego paklotės vis dar tenka laukti. Visgi I. Daujotienei tai nėra problema.
„Jau nebestebina tokie orai, todėl sniego per daug nepasigendu. Jau išmokau ruoštis ir be sniego. Žinoma, būna liūdna jeigu iki pat vasario neturime bent savaitės baltos. Tada atsiranda šiek tiek nerimo. Su rogėmis yra panašiai kaip ir su dviračiais – jeigu moki važiuoti, tai ant jo atsisėsti gali ir po 10 metų. Bet įgūdžiai, reakcija šiek tiek nukenčia ir tai gali lemti svarbias sekundes čempionatuose. Visgi oras yra toks, koks yra, niekas čia nuo mūsų nepriklauso. Išmokau jau padaryti maksimaliai viską gerai iš to, kas yra“, – šypsojosi I. Daujotienė.
I. Daujotienė augina daugiau negu keturis šunis ir, kaip ji pati teigia, turi puikią komandą. Aktyviai treniruojasi aštuoni šunys, todėl tarp jų vyksta savotiška konkurencija. Dalyvauti varžybose galima su 18 mėnesių ir vyresniais šunimis, o aukščiausiu lygiu paprastai šunys gali varžytis maždaug iki aštuonerių metų amžiaus.
„Turiu vieną šunį, kuriam netrukus sukaks aštuoneri, todėl jis jau treniruojasi labiau tam, kad nepasentų greitai. Taip pat turiu du šunis, kuriems rudenį sukaks pusantrų metų, todėl turėsiu didesnį pasirinkimą. Žinoma, jie dar neturi daug patirties, bet jie treniruojasi ir matau didelį potencialą. Dėl to dar nesu apsisprendusi dėl savo kinkinių sudėties kitam sezonui“, – teigė I. Daujotienė.
Pagrindiniai jos kinkinių vedliai yra ketverių-šešerių metų amžiaus, jau turintys pakankamai patirties. Visgi šunų kinkinių sporte, visai kaip ir pas žmones, daug ką lemia stresas ir emocijos.
„Šuo šuniui nelygus. Gali būti labai talentingi šunys, kurie anksti pradeda demonstruoti puikius rezultatus ir gali ilgai tęsti karjerą, bet yra ir tokių, kuriems reikia daug daugiau varžybų ir treniruočių praktikos. Šunims lenktynės taip pat kelia jaudulį – jie labai nori lėkti ir laimėti ir ne kiekvienas šuo su tuo susitvarko. Vieni šunys iš azarto ir jaudulio padaro daugiau negu gali, o kiti, kurie namuose atrodo nepriekaištingai, varžybose pasimeta, susijaudina ir nepadaro to, ką gali“, – aiškino I. Daujotienė.
Visgi pats svarbiausias lieka žmogaus ryšis su šunimis. Po eilinės rytinės treniruotės I. Daujotienė pažvelgė į savo augintinius ir ištarė: „Turiu nuostabius šunis“.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Raitelė J. Vanagaitė-Samuilė apie išaugusį dėmesį ir socialinius tinklus: „Noriu įkvėpti žmones“