Europos jaunimo čempionas Mykolas Alekna dėl sporto mokslų neaukojo

2021-ųjų Europos jaunimo čempionas disko metikas Mykolas Alekna (18) pirmąsyk mokslo metus pradės nebe gimtajame Vilniuje, o Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jis – prestižinio Kalifornijos universiteto Berklyje pirmakursis. Tiesa, savo studijų vietą Mykolas pasieks per Afriką – ten skris tiesiai iš Kenijos, kur varžysis Pasaulio jaunimo lengvosios atletikos čempionate. Neseniai jis tapo „Sportland“ kampanijos „Startas į ateitį“ „Nike“ ambasadoriumi, tad ir pokalbio tema – apie mokslus, artėjantį studentavimo tarpsnį ir, žinoma, sportą.

Jaudiniesi prieš naują pradžią – studijas Amerikoje?

Ta pradžia – labai gerai nuteikianti. Bus kažkas naujo ir tikrai įdomaus. Kalifornijoje studijuosiu verslą.

Į Nairobį, Pasaulio čempionatą, teks gabentis lagaminus su daiktais, kurių prireiks Berklyje?

Daug daiktų vežtis neplanuoju. Ko reikės, nusipirksiu vietoje.

Dažnai rugsėjo 1-osios šventes tekdavo praleisti dėl sporto?

Tiesą sakant, nė vienos. Baigiau „Saulės“ privačią gimnaziją, rugsėjo 1-ąją būdavau joje ir sportas tam nekliudydavo, nes lengvosios atletikos sezonas prasideda anksti pavasarį ir baigiasi vasarą. Rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjį varžybų būna labai retai.

Kurie dalykai gimnazijoje buvo labiau prie širdies, o kurios pamokos mažiau mielos, kur reikėjo labiau temptis?

Sunku pasakyti, nes visi dalykai man patiko. Labai įdomu biologija, matematika, gal kiek sunkiau sekėsi fizika, chemija. Tiesiog nejutau šiems dalykams ugnelės, nelabai norėjau jų mokytis, užtat gal kiek sunkiau buvo. Patiko geografija, visai neblogai sekėsi lietuvių ir anglų kalbos.

Ką pradėjai anksčiau: lankyti mokyklą ar sportuoti? Kaip pavykdavo derinti sportą ir pamokas – netekdavo daug jų praleidinėti?

Anksčiau pradėjau lankyti mokyklą. Suderinti pamokas ir sportą tikrai nelengva, lieka mažai laisvo laiko, bet viskas įmanoma. Jaučiausi laimingas tiek mokydamasis, tiek sportuodamas – sportas man labai patinka, jis man – malonumas. Pamokas dėl treniruočių ar varžybų praleidinėdavau retai, stengiausi neapleisti mokslų, nes jie svarbiau už sportą. Juk sportuoti visą gyvenimą neišeis, o mokslų reikės visada. Jų vardan sporto aukoti nereikėjo dėl dėkingo mano sporto šakos sezono, nes daugiausia kelionių būdavo vasarą.

Kokia būdavo įprasta tavo diena mokslo metais?

Kasdien dažniausiai – šešios ar septynios pamokos, po jų – viena ilgesnė treniruotė. Mokslai prasidėdavo apie pusę devynių ryte, baigdavosi apie pusę keturių. Treniruodavausi daugiausia nuo keturių iki pusės septynių. Paskui grįžęs darydavau namų darbus, pavalgydavau ir eidavau miegoti. Dešimtukininkas nebuvau, bet mokiausi tikrai neblogai.

Ir nebelikdavo jokio jokio kito laisvalaikio?

Savaitgaliais mėgstu leisti laiką gamtoje, būti su šeima, draugais – su jais dažniausiai aktyviai leidžiame laiką, žaidžiame krepšinį ar kitus aktyvius žaidimus, kitas sporto šakas. Taip pat patinka žvejoti.

Kuris esate geresnis žvejys – tu, tėtis ar dvejais metais vyresnis brolis Martynas?

Tėtis žvejoja retai, neturi tam laiko. O mudu su broliu – kaip kurią dieną sekasi. Abu šioje srityje dar turime kur tobulėti (šypsosi).

Brolis tau – autoritetas, konkurentas, draugas? Judu kartu ne tik žvejojate – ir treniruojatės tame pačiame manieže, pas tą patį trenerį Mantą Jusį. 

Kadangi brolis – vyresnis, viską perėjęs anksčiau, man yra davęs labai daug patarimų tiek sporto, tiek mokslo srityse, jis mielai dalijasi jau turima patirtimi. Sportuodami mudu tampame konkurentais gerąja prasme. Ta konkurencija padeda abiem tobulėti.

Garsusis jūsų tėtis – dusyk olimpinis ir pasaulio čempionas Virgilijus Alekna gal taip pat prie jūsų besitreniruojančių prisideda?

Mes turime savo trenerį, tad tėtis kartais šeštadieniais atvažiuodavo į stadioną – stebėdavo treniruotę iš šono, duodavo kažkokių patarimų.

Jums su Martynu tikriausiai nebuvo kitų minčių, kokią sporto šaką rinktis, nuo gimimo matėte diską mėtantį tėtį, jo varžybas ir medalius?

Išties tėtis paskatino rinktis lengvąją atletiką. Anksčiau žaidžiau futbolą, šokinėjau į aukštį, bet laikui bėgant įsistiebiau į ūgį, išaugo koja. Nusprendėme, kad mano sudėjimas – disko metiko, tad turėtų sektis būtent šioje šakoje.

Ūgiu su broliu tėtį jau pasivijote?

Jis aukštesnis – dviejų metrų. Brolio ūgis 1,96 m, aš gal centimetru žemesnis.

Sportininkas auga kartu su disku – mėtei pusantro kilogramo, kilogramą ir 750 gramų sveriantį diską, perėjęs į suaugusiųjų sportą svaidysi dviejų kilogramų įrankį. Kurį – sunkesnį ar lengvesnį – diską mėtyti tau lengviau, įdomiau?

Pusantro kilogramo diską mėčiau prieš dvejus metus, kai dalyvaudavau aštuoniolikmečių čempionatuose, pastaruosius du sezonus pagrindinis mano įrankis sveria kilogramą ir 750 gramų. Toks jaunimo grupės diskas. Kitą sezoną jau varžysiuos su dviejų kilogramų – suaugusiųjų disku. Ir dabar jį pamėtau – įdomu palyginti su mėtant lengvesnį pasiektais rezultatais. Jausmas metant skirtingo svorio įrankį kitoks, bet tai – pripratimo dalykas.

Kaip prieš varžybas tvarkaisi su stresu?

Kuo daugiau patirties, tuo mažiau streso. Pirmais metais jo buvo daugiausia, o kuo daugiau varžybų, tuo lengviau su tuo tvarkytis. Tėtis prieš startą pasako, kad viską aš galiu, tik reikia pasitikėti savimi ir nepasiduoti jauduliui.

Kokia didžiausia su sportu susijusi svajonė?

Kaip ir kiekvieno sportininko – tapti olimpiniu čempionu.

Ar pačiam svarbu, kokią aprangą vilkėdamas tos svajonės sieki?

Svarbiausia, kad apranga būtų kokybiška ir patogi. Tinkama sportinė apranga duoda dar daugiau pasitikėjimo savimi ir treniruotės tampa dar malonesnės. O tai irgi svarbu.

Tekstas: Laimos Stundžaitės
Nuotraukos: Manto Repečkos