Europos jaunimo čempionas gimnastas Gytis Chasažyrovas svajoja greičiau baigti mokyklą

Gimnastui, Europos jaunimo čempionui Gyčiui Chasažyrovui (17) artėjanti rugsėjo pirmoji – paskutinė moksleiviška, jis – Vilniaus Ozo gimnazijos abiturientas. „Noriu kuo greičiau šį etapą užbaigti“, – apie paskutinę klasę sako talentingas sportininkas, neseniai tapęs „Sportland“ kampanijos „Startas į ateitį“ „Adidas“ ambasadoriumi. Lankyti Ozo gimnaziją jis pradėjo būdamas devintokas, nes čia sudarytos sąlygos derinti mokslą su sportu. Tačiau net ir tokioje mokykloje tai nėra paprasta.

Kaip ir kada atradai gimnastiką? Tikriausiai anksčiau nei pradėjai lankyti mokyklą?

Lankyti šį sportą pradėjau ketverių. Buvau hiperaktyvus, labai išdykęs vaikas, neduodavau ramybės mamai ir visiems kitiems aplinkui. Mano vyresnė sesė jau lankė meninę gimnastiką, tad mane nutarė nuvesti į sportinę. Treniruotėse gerokai išsikraudavau, bet energijos likdavo į valias ir po jų. Darželyje per visus metus nesu miegojęs pietų.

Nuo ko pradeda tokie mažiukai gimnastikos pratybose?

Gimnastika – toks sportas, kur reikalingos savybės ugdomos labai lėtai ir ilgai. Tai koordinacija, orientacija ir kiti dalykai. Jei, pavyzdžiui, sportuoti pradėtų dvylikametis, manau, daugybės dalykų nebepadarytų. Nebent norėtų sportuoti kaip mėgėjas, abejoju, ar pavyktų pasiekti kažkokių rezultatų.

Nė karto šito sporto nebuvai metęs?

2018-aisiais apie tai galvojau. Atsibodo krūvis, nuolatinis skausmas. Maniau, sudalyvausiu savo pirmame Europos čempionate ir tada jau mesiu – buvo labai sunku. Bet atsilaikiau.

 

Kas sustabdė, paskatino likti sporte?

Sunku atsakyti… Jau dešimt metų buvau lankęs tas treniruotes, pasidarė gaila viską prarasti – juk šitiek laiko išeikvota. Greičiausiai tai privertė apsigalvoti ir tęsti.

Kurios gimnastikos rungtys tavo mėgiamiausios?

Kilimas ir arklys – laisvųjų pratimų rungtyje ir varžydamasis ant arklio laimėjau medalius pernai metų pabaigoje Europos čempionate Turkijoje.

Gimnastika – labai traumatinis sportas. Dažnai tenka susižeisti?

Mūsų sporte tai vyksta nuolatos. Jei atėjus į salę sportuoti nieko neskauda, apima keistas jausmas. Tokių dienų tikrai mažai. Užtat vis kartoju, kad sportas – sveikata, o profesionalus sportas – invalidumas (šypteli).

Neseniai buvau susilaužęs apatinį stipinkaulį – kauliuką prie riešo. Viskas labai kvailai nutiko. Norėjau nušokti nuo žiedų, kažkaip užsilaikė ranka ir – lūžis. Mano treneriui Aleksandrui Filatovui 72-eji, jis sakė per visą gyvenimą nematęs, kad kam nors taip nutiktų. Dėl tos traumos nevažiavau į Europos čempionatą, į tris Pasaulio taurės etapus, kurie vyko pavasarį. Paskui labai ilgai atsigaudinėjau. Apskritai gimnastikoje po bet kokios pauzės tenka ilgai atsistatinėti – forma dingsta iškart.

Tėvams, mokytojams, treneriams tekdavo prižiūrėti, kad sportuotum, nepraleidinėtum treniruočių? Ar pakako motyvacijos pačiam?

Viską dariau pats. Pažįstu žmonių, kuriuos treniruotis verčia kiti. Jie eina, dirba, nes kažkas kontroliuoja, bet dažniausiai nieko nepasiekia. Tam būtina paties motyvacija.

Kaip sekasi derinti intensyvų sportinį gyvenimą ir mokslus?

Mano režimas būna toks: keliuosi šeštą ryto, atsigeriu vandens, darausi vaisių kokteilį, prausiuosi po šaltu dušu, geriu kavą, pusryčiauju, važiuoju į mokyklą, ten – trys pamokos, po jų treniruotė, kuri trunka dvi su puse ar tris valandas, grįžtam į mokyklą pavalgyti, tada – vėl kokios dvi pamokos, po jų pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais – dar viena treniruotė. Antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais sportuoju po vieną kartą. Per savaitę vidutiniškai treniruotėms skiriu apie 23 valandas.

Daug pamokų tenka praleisti?

Būna. Sunku ištempti ir atlaikyti tą krūvį. Kol dar mokiausi paprastoje, ne sportininkams skirtoje mokykloje, būdavo, jog po septynių pamokų važiuodamas į treniruotę autobuse užmiegu.

Yra tekę per kontrolinius nusirašinėti?

Manau, daugiau nei pusė moksleivių tą daro ar yra darę. Ypač – mokydamiesi nuotoliniu būdu. Beje, toks mokymasis man išties patiko. Karantino pradžioje buvo sunkoka, bet paskui įpratau ir įvertinau privalumus. Pirmiausia – taupomą laiką.

Kuris mokomasis dalykas patinka labiausiai?

Gal – biologija? Manau, šis dalykas reikalingas, nes man, kaip sportininkui, reikia išmanyti apie mitybą, kaulus, raumenis. Šios žinios man svarbios. Bet yra nemažai dalykų, kurie visai nereikalingi. Pavyzdžiui, matematika. Ji man sunkiausia.

Kada skaitai knygas literatūros pamokoms?

Grožinės literatūros nedaug skaitau. Dažniau renkuosi psichologines knygas. Jų man reikia dėl savęs. Pastaroji, kurią skaičiau angliškai – „The Subtle Art of Not Giving a F*ck“. Įdomi. Skaitau angliškai, anglų man sekasi neblogai.

O fizinio ugdymo pamokas lankydavai su klase iki tol, kol perėjau į sportininkams pritaikytą Ozo gimnaziją?

Kol buvau pradinukas – taip. Vėliau dažniausiai praleisdavau.

Geriausi draugai – iš mokyklos?

Vienas – taip, kitas – iš ankstesnės mokyklos. O pats artimiausias bičiulis, su kuriuo draugavome nuo ketverių, nuo gimnastikos pradžios, iki penkiolikos metų – jis mirė. Buvo labai skaudu, sunku, bet laikas gydo.

Kaip ilsiesi, ką veiki laisvalaikiu?

Mėgstu susitikti su draugais, būti lauke, nuvažiuoti į Vilniaus centrą. Mes kalbamės, ką veiksime ateityje. Daug kas nežino, ką nori daryti ir neturi variantų. Man – priešingai. Nežinau, ką išsirinkti.

Iš ko renkiesi?

Masažistas, kineziterapeutas, treneris, kirpėjas, gal – verslininkas (šypsosi). Be gimnastikos lankau aktorių klasę – tad vienas galimas kelias yra ir aktorystė.

Kol kas, panašu, dar ne vienerius metus pabūsi profesionaliu sportininku. Ar tau svarbi apranga, kurią vilki? Gal turi mėgiamiausią prekės ženklą?

Galbūt – „Nike“. Bet svarbiau nei prekės ženklas tai, kad būtų patogu ir gražiai atrodyčiau.

Tekstas: Laimos Stundžaitės
Nuotraukos: Manto Repečkos