Lietuvos olimpinės rinktinės kineziterapeutas–masažuotojas, penkioliktus metus dirbantis su olimpiečiais, „Alfa Steps“ sporto klubo medicinos pagrindu įkūrėjas Saulius Paliūnis puikiai prisimena, kaip prieš keliolika metų daug kam aiškino, kodėl studijuoja šią specialybę ir ką veikia šios profesijos žmonės. Dabar kineziterapeutus žino ne tik profesionalūs atletai, bet ir įvairių skausmų į kampą įsprausti arba traumų išvengti norintys sporto mėgėjai ar ofiso žmonės. Tad kaip pradėti judėti, kad nepakenktume sau? Ką gydymo judesiu specialistas pataria rinktis: eiti ar – bėgti?
Kodėl vieni mėgsta bėgioti, o kiti sako, jog bėgimas jiems visiškai netinka? Užtat mielai nueina dešimtis tūkstančių žingsnių ar kopia į kalnus.
Į šį klausimą atsakyti paprastai neįmanoma. Esame skirtingi ir mūsų įvairovę nulemia genetika. Galbūt galima būti palyginti su būdo bruožais ar temperamento tipais – vieni esame cholerikai, kiti – flegmatikai. Kita vertus, ir flegmatikai mėgsta bėgti (juokiasi). Tiesiog kiekvienam – savas sportas.
Kaip skiriasi fizinis krūvis bėgant ir einant? Kam jo kokio reikia?
Kuo greičiau judam, tuo krūvis didesnis. Kadangi dirbu su profesionaliais sportininkais, galiu pasakyti, kad profesionalus ėjikas eina daug greičiau nei dauguma mūsų bėgtų. Kitaip tariant profesionalaus ėjiko įprastas krūvis einant didesnis nei mūsų šalia lengvai šlepsint. Nenukrypstant į niuansus, ėjimas yra saugesnis sportas, pritaikytas žymiai didesniam ratui žmonių.
Kam bėgioti netinka ar net negalima?
Kiekvienas atvejis individualus, todėl visada geriausia įsivertinti, bet iš principo, sveikas žmogus gali bėgioti. O ar jis sveikas, turėtų pasakyti gydytojas, patikrinęs širdies ir kvėpavimo sistemas, padaręs kraujo tyrimus, įvertinęs visus rodiklius, kaip kūnas reaguoja į fizinį krūvį. Į tai reikia žiūrėti rimtai, nes maratonas pervertinus savo galimybes gali baigtis mirtimi.
Antras dalykas, kurį padaryčiau, nutaręs pradėti bėgioti, – keliaučiau pas kineziterapeutą, kad jis įvertintų skeleto raumenyną. Jei gydytojas yra tas žmogus, kuris leidžia bėgioti patikrinęs sveikatą, kineziterapeutas gali užkirsti kelią traumoms, skausmams. Mėgstu palyginimą su automobiliu: jei niekada ar ilgai nebėgiojote, kitaip aktyviai nejudėjote, esate lyg garaže ar aikštelėje metų metus stovėjęs automobilis. Norėdamas pradėti juo važiuoti, juk kreiptumėtės į meistrą, kad patikrintų, ar kas neužrūdiję, neužkerpėję? Lygiai tas pats tinka ir žmogaus raumenynui, jei jo ilgai nenaudojome pagal paskirtį – nebėgiojome, o tik sėdėjome. Per ilgesnį laiką nuo sėdėjimo kai kurie raumenys sutrumpėjo, kai kur sumažėjo sąnarių amplitudė, atsirado raumenų disbalansas. Dėl to reikia, kad specialistas sureguliuotų kūną ir parengtų bėgimui.
Trečias etapas, jei niekada anksčiau nebėgiojote, – susirasti trenerį, kuris pamokytų technikos. Taip pat reikėtų išsirinkti tinkamą avalynę. Jos geriausia ieškoti specializuotose parduotuvėse, kur dirba profesionalūs konsultantai ir yra bėgimo batelių pasirinkimas.
Bėgti bet kokiais sportbačiais nepatariate, bateliai – svarbu?
Labai. Ir bateliai, ir visa apranga, nes dabar žmonės bėgioja ne tik vasaromis – ir rudenį, žiemą. Jei perkaisit, nieko gero nebus, nepakankamai apsirengsit – sušalsit. Visus niuansus, kuo kada vilkėti, kaip drabužius sluoksniuoti, kas geriausiai sugeria prakaitą, paaiškins konsultantas.
Bėgimo techniką išmokti svarbu, kad sau nepakenktume. O ar galima kažko prisidirbti tiesiog vaikštant? Ar visi mokame taisyklingai eiti?
Vaikščiojimas turbūt yra viena saugiausių sporto šakų, kuri tinka visiems – net ir turintiems didelį antsvorį (nors tokiems žmonėms labiausiai tiktų baseinas), niekada nesportavusiems. Tai išties mažiausiai fizinio pasirengimo reikalaujantis, bet labai naudingas užsiėmimas. Tik noriu pabrėžti, kad vaikščiojimas po truputį, ramiu lėtu tempu ir ėjimas spėriai gerokai skiriasi. Pasivaikščiojimas, ypač gryname ore, yra naudingas, duoda gerų emocijų, bet daugiausia naudos mums atneša būtent spėrus ėjimas. Net teigiama, kad kas savaitę spėriai pažingsniavus 450 minučių, gyvenimą galima pailginti ketveriais su puse metų.
Gal galima apibrėžti, kiek šiuo karantino laiku, kol sporto klubai uždaryti, savimi besirūpinantiems žmonėms reikėtų būti lauke, kiek nueiti, nubėgti?
Į šį klausimą geriausiai atsako Pasaulinė sveikatos organizacija: kad palaikytume sveikatą, visiems nuo dvidešimties iki šešiasdešimt penkerių metų reikėtų 150 minučių per savaitę užsiimti vidutinio intensyvumo fizine veikla. Arba 75 minutes – intensyvia. Tačiau šie skaičiai – visiškas minimumas. Mano nuomone, žmogus turėtų bent kartą per dieną suprakaituoti, stipriau įdarbinti širdį. Pavyzdžiui, spėriu žingsniu grįžti namo iš darbo ar išeiti pasivaikščioti, pabėgioti, pasportuoti su treniruokliu ar savo kūno svoriu. Be šito kasdieninio suprakaitavimo du ar tris kartus per savaitę rekomenduočiau turėti intensyvesnes treniruotes raumenų masei palaikyti. Toks, mano nuomone, turėtų būti mažiausias fizinis krūvis kiekvienam.
O kuo užsiimate pats? Gal vaikštote ar bėgiojate?
Bėgimo taip ir neprisipratinau, bet mėgstu vaikščioti ir galiu nueiti daug. Jei ne ėjimas, tuomet – komandiniai žaidimai: krepšinis, futbolas, tinklinis. Kadangi pats esu kineziterapeutas ir suprantu, kokią naudą duoda mūsų pratimai, dažnai padarau ir juos.
Kokie tai pratimai?
Mes, kineziterapeutai, vadinami pratimų milijardieriais. Užtat stengiamės jų daryti kuo įvairesnių. Paskutinis mados klyksmas aukščiausio lygio sporte – kuo daugiau įvairių pratimų, nes kuo treniruotės įdomesnės, skirtingesnės, tuo jų duodamas efektas didesnis. Užtat stengiamės judėti kuo įvairiau, tuo pačiu ir smagiau, neatsibosta ir mums, ir klientams.
Mankštintis, judėti būtina kiekvienam, tačiau būtina ir prisižiūrėti. Profesionalūs sportininkai turi visą komandą specialistų, kurie prižiūri jų kūnus ir protą. Tai sporto gydytojas, kineziterapeutas, dietologas, psichologas ir kiti. O mes, visi likę, sveikatą pasitikrinti turėtume bent kartą per metus. Turime ryškią metų kaitą nuo vasaros iki žiemos, temperatūrų skirtumas – didžiulis, šaltuoju laiku negauname pakankamai vitamino D, tad vertėtų pasitikrinti, ar organizme pakanka jo, ar netrūksta kitų reikalingų vitaminų ar mineralų. Taip pat bent kiek rimčiau judantiems ar besiruošiantiems tą daryti patarčiau bendrauti su kineziterapeutu. Užsienyje jau normalu turėti savą šios srities specialistą greta savo psichologo, odontologo, finansų patarėjo. Tokia komanda palengvina gyvenimą kiekvienam.
Tekstas: Laimos Stundžaitės
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo
Rankininkė V. Lubytė: „Lėšų reikia ne tik krepšinio ar futbolo komandoms“