„Stengiuosi neužduoti tokių klausimų, kurių pati nenorėčiau gauti“, – patikino 33 metų Brigita Virbalytė. Olimpietė gyvenime derina dvi aistras – sportą ir žurnalistiką.
Jau daugiau nei dešimtmetį lengvaatletė ne tik sportuoja, bet ir dirba televizijos žinių tarnyboje bei rengia reportažus sporto tema. Atletų nebestebina, kai ji po varžybų čiumpa mikrofoną ir skuba kalbinti kolegų.
„Man šios dvi sritys yra taip susijusios, kad nematau čia jokios problemos ar nepatogumo. Gal būtų kitaip, jei tektų kalbinti save (juokiasi). Dar niekada neteko to daryti, vis atsiranda, kas palaiko mikrofoną ir klausimą užduoda“, – pasakojo ji.
B. Virbalytė treniruojasi šešias dienas per savaitę, o žiniose dirba tris ar keturias. Sekmadienis jai – laisva nuo sporto diena. Tai sportininkės nustatyta taisyklė, kurios niekada nelaužo.
„Net ir naujajam treneriui pasakiau, kad galiu bet kurią kitą dieną daugiau padaryti, bet sekmadienis man turi būti laisvas. Tuomet tiesiog norisi ilgiau pamiegoti“, – prisipažino sportininkė.
Darbą turinčių profesionalių sportininkų nėra daug, tačiau tarp sportinio ėjimo atstovų tai nėra retenybė. Pavyzdžiui, pasaulio ir olimpinis čempionas slovakas Matejus Tothas taip pat žurnalistas.
„Ėjimas turbūt nėra ta sporto šaka, iš kurios galima visiškai pragyventi, todėl sportininkai dažnai dar kažkuo užsiima. Daugelis turi kitas profesijas, tačiau dažniausiai atsiduoda sportui. Aš visada sakiau, kad gyvenime turiu dvi aistras. Net būdama stovyklose pasiilgstu darbo. Kartais norisi pabėgti nuo sportinės rutinos ir imtis darbo“, – patikino Brigita.
Atrodo, kad kalbinti sportininkus jai lengviau nei daugeliui kitų žurnalistų. Puikiai pažįstami olimpiečiai kolegei greičiau atsiveria, o ir paprašyti duoti interviu niekada neatsako. Tiesa, tai lėmė ne ilgametė pažintis, o empatiškas požiūris.
„Anksčiau rengdavau reportažus prieš svarbius čempionatus apie tai, ko sportininkai tikisi, tačiau po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių, kurios man buvo siaubingos (ėjikė užėmė 29 vietą – red. past.), supratau, kad niekam nesinori kalbėti apie lūkesčius. Todėl dabar, kai kolegos žiniose paprašo reportažo apie sportininko tikslus, pirmiausia paskambinu ir paklausiu, ar jis nori apie tai kalbėti. Jeigu ne – kalbinu trenerius, federacijos atstovus, ieškau kito kampo, bet niekada nespaudžiu.
Kai aš 2015-aisiais labai gerai pasirodžiau pasaulio čempionate, prieš olimpines žaidynes pajutau didžiulį spaudimą, prie kurio nebuvau pratusi. Maniau, kad susitvarkiau su juo, bet, pasirodo, ne. Todėl pati kalbindama sportininkus stengiuosi niekada papildomo spaudimo nesukelti, nes žinau, ką tai reiškia“, – sakė B.Virbalytė.
Vyras padeda treniruotis
Su Mariumi Dimša sportininkė susituokusi jau 12 metų. Vyras kartais vyksta su žmona į treniruočių stovyklas, o ir kasdienėse treniruotėse padeda šalia mindamas dviratį. Šiemet Europos čempionate Berlyne jis Brigitai padavinėjo gėrimus. „Tuomet jis pirmą kartą pamatė didįjį sportą iš taip arti. Jis niekada neatsisako man padėti, o laisvas akimirkas stengiamės kuo geriau išnaudoti. Abu gyvenime veikiame tai, ką mėgstame, todėl ir esame kartu“, – sakė B.Virbalytė.
Tekstas: Lina Motužytė
Nuotraukos: Alfredas Pliadis, Mantas Stankevičius
„Bet aš vis tiek myliu sportą“