Prieš trejus metus Edvinas Krungolcas – Pasaulio ir Europos šiuolaikinės penkiakovės čempionas, Olimpinių žaidynių prizininkas, – baigė profesionalaus sportininko karjerą. Tačiau iš sporto pasaulio nepasitraukė. Ką garsus ir įtakingas atletas veikia dabar ir kokių turi planų – šiame straipsnyje.
Pradėkime nuo vieno įsimintino įvykio šiuolaikinės penkiakovės istorijoje. 2004 m. Olimpinėse žaidynėse paskutinėje bėgimo rungtyje nustebinai visus šio sporto aistruolius ir dalyvius sustojęs trasoje, palaukęs savo bendražygio Andrejaus Zadneprovskio ir pradėjęs jį „traukti” bėgdamas priešais, kad šiam būtų lengviau ir jis užimtų kuo aukštesnę vietą. Ar tai buvo asmeninis sprendimas, ar trenerių nurodymas?
Ne nurodymas, o pasiūlymas. Matėme, kad Andrejus gali užimti prizinę vietą, bet tokio lygio varžybose įtampa daro savo, todėl nutarėme minimizuoti riziką ir imtis dar nematyto dalyko šiuolaikinėje penkiakovėje – “patraukti” kolegą. Pasiskolinome šią taktiką iš dviračių sporto (šypsosi).
Man asmeniškai buvo nesunku apsispręsti dėl tokio trenerio pasiūlymo. Tuo metu buvau labai pasitikintis savo jėgomis, puikios sportinės formos, važiavau į Olimpines žaidynes laimėti medalio, todėl, kai po keturių rungčių tapo aišku, kad geriausiu atveju pakliūsiu tik į dešimtuką, padėti komandos draugui man atrodė savaime suprantamas dalykas.
Ar nebijojote, kad dėl tokio neįprasto žingsnio būsite diskvalifikuotas ir jūs, ir Andrejus, o gal net visa Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės rinktinė?
Taisyklėse toks atvejis nebuvo aprašytas, tad formaliai taisyklių nepažeidėme. Bet šis mūsų poelgis tapo precedentu, dėl kurio buvo pakeistos bėgimo rungties taisyklės. Taip įėjome į šio sporto istoriją ne tik kaip sportininkai (juokiasi).
Kaip buvo pakeistos taisyklės?
Taisyklės buvo pakeistos taip, kad ratu atsilikęs sportininkas privalo varžovus netrukdomai praleisti į priekį.
Kurią vietą tada užėmei ir kurią – A. Zadneprovskis?
Aš užėmiau priešpaskutinę vietą, o Andrejus – analogišką, tik iš kito galo.
Šis riteriškas poelgis Lietuvoje buvo aptarinėjamas labiau nei tavo bendražygio iškovotas olimpinis sidabras. Ar A. Zadneprovskis neturėjo tau priekaištų dėl užgožtos šlovės?
Ne. Bet esu tikras, kad Andrejui ilgainiui buvo skaudu, kai žurnalistai jo klausdavo vieno ir to paties: ar jautiesi skolingas Edvinui Krungolcui už iškovotą olimpinį sidabrą.
Bet šlovė šlovei nelygu, juk galų gale lieka tik statistika ir faktai. Aš būčiau mielai apsikeitęs su Andrejumi vietomis ir perleidęs jam man tekusią šlovę mainais į medalį (šypsosi).
2008 m. Olimpinėse žaidynėse ant nugalėtojų podiumo jau lipote kartu. Tik šįkart sidabro medalis puošė tavo krūtinę. Likimas grąžino skolą?
Tiesiog, kai žmogus jaučiasi padaręs viską, ką gali, jis tampa labai stiprus. Jauti, kad tavęs bijo, o ne tu bijai. Tuomet rezultatas būna geras. Likimas čia niekuo dėtas. O dėl skolos… Čia jau karmos reikalai. (šypsosi)
Prieš trejus metus baigei profesionalo karjerą. Ar sunku buvo pasitraukti iš aktyvaus sporto?
Ne, nebuvo. Kiekvienas protingesnis žmogus supranta, kad gyvenimas susideda iš tam tikrų etapų. Ir profesionalus sportas yra tik vienas iš jų. Žinojau, kad kada nors baigsis jėgos, motyvacija. Dvasiškai buvau tam pasirengęs. Gyvenu tokį patį gyvenimą, kaip ir anksčiau: sportuoju, tik ne taip intensyviai ir nejausdamas jokio spaudimo.
Kokios veiklos ėmeisi pabaigęs profesionalo karjerą?
Pagrindinė mano veikla yra darbas Lietuvos olimpiečių asociacijoje. Šviečiam jaunimą, diegiame olimpines vertybes, padedame karjerą baigusiems olimpiečiams įsilieti į įprastą gyvenimą.
O penkiakovė liko kaip hobis. Esu tarptautinės kategorijos teisėjas ir teisėjauju aukščiausio lygio šiuolaikinės penkiakovės varžybose. Turbūt gerai dirbau, nes esu pakviestas teisėjauti ir į šiemet vyksiančias Rio de Žaneiro Olimpines žaidynes.
Ar tenka teisėjauti sportininkams, su kuriais dar neseniai varžeisi? Ar tai, kad pažįsti šiuos žmonės, nesukuria papildomos įtampos?
Taip, tenka, ir turiu pasakyti, kad jausmas keistas. Kai kurie sportininkai yra geri mano bičiuliai. Tiesa, jau yra ir tokių, kurie supratimo neturi, kas aš esu ir kokie mano pasiekimai šiame sporte.
Manęs dažnai klausia, ar nepadedu savo tautiečiams? Kas žino žodžio “profesionalumas” reikšmę, tokio klausimo niekada nepateiktų. Bet kad būtų mažiau kalbų, neteisėjauju, kai fechtuojasi Lietuvos sportininkai. Pasikeičiame takeliais su teisėjais iš kitų šalių. Nors tiesą pasakius, esu prieš šią praktiką: jeigu jau esi profesionalas ir teisėjauji tokio lygio varžybose, sportininko tautybė tau nieko nereiškia. Etika tau neleis nusižengti taisyklėms. Todėl tikiuosi, kad artimiausiu metu nebereiks keistis takeliais, jei vienas iš fechtuotojų yra tavo tautietis.
Bandei ir politiko duonos dalyvaudamas pastaruosiuose Seimo rinkimuose. Ar žadi aktyviau dalyvauti šalies politiniame gyvenime, ar vis dėlto ši veikla – ne tau?
Man ši veikla įdomi, bet ne tiek, kad nerčiau į ją stačia galva. Dalyvavimas praeituose Seimo rinkimuose buvo tarsi nuotykis. Iš pradžių tikėjausi, kad sulauksiu daug pagalbos ir patarimų, bet vėliau supratau, kad čia kiekvienas už save ir reikės kapanotis savo jėgomis.
Bet negali pykti – įgijau daug naudingos patirties. Ypač bendraudamas su žmonėmis, didelėmis auditorijomis. Supratau, kas yra politinis kalbėjimas, kai protingi nieko nepasako, o kvaili nieko nesupranta. Sulaukiau ir priekaištų, ir palaikymo. Ir nors nelaimėjau, bet savo apygardoje Arūną Valinską aplenkiau (juokiasi).
Pernai dalyvavai televizijos projekte “Tikri vyrai”, kuriame su kitais garsiais Lietuvos žmonėmis ragavai kario duonos. Ar tai buvo viešųjų ryšių akcija, ar vis dėlto manai, kad šiais laikais karinis parengimas piliečiui yra būtinas?
Man viešųjų ryšių nelabai reikia – mano veikla rami, tyli. Laidoje sutikau dalyvauti vedinas pastarųjų įvykių Lietuvos kaimynystėje ir pilietiškumo. Kiekvienas Lietuvos pilietis yra atsakingas už savo šalį, todėl esant būtinybei privalo mokėti gintis. Kitas mano sutikimo motyvas – išsklaidyti mitą, atėjusį iš sovietinių laikų, kad kariuomenė yra kažkoks baubas. Viskas yra labai pasikeitę, modernu. Kariuomenėje dabar svarbiausias karys, o ne vadas. Be to, man įdomūs tokie dalykai, kaip taktika, ginklai, šaudymas ir pan. Viskas, kad susiję su karyba. Toks savotiškas sportas.
Ką darytum, jei išsipildytų pats juodžiausias Lietuvai scenarijus?
Tikiuosi, ką ir dauguma – ginčiau Tėvynę. Kaip tą dariau ir 1991-ųjų sausį. Be to, tą daryti mane įpareigotų ne tik pilietiškumas, bet ir Lietuvos Respublikai duota priesaika.
Ir baigdami grįžkime prie sporto. Profesionalaus sportininko karjerą baigei, bet sporto turbūt neužmetei. Ką ir kaip sportuoji savo malonumui?
Sportuoju tiek, kiek leidžia darbas, šeima. Stengiuosi sportuoti kiekvieną dieną. Du kartus per savaitę fechtuojuosi su dabartiniais sportininkais. Jiems padedu treniruotis ir pats jaučiu labai didelį malonumą. Porą kartų per savaitę einu į sporto salę. Likusiu laiku plaukioju arba bėgioju. Sezono metu su draugais žaidžiu futbolą, o žiemą išsitraukiu slides.
Ačiū už pokalbį.
Tekstas: Sportland Magazine
Nuotraukos: Alfredo Pliadžio
Ar D. Kasparaitis apsivilks Lietuvos rinktinės marškinėlius?