15 metų užsienyje rungtyniavęs E.Jankauskas į gimtąjį Vilnių parsivežė ne tik titulus, bet ir gausų įvairios patirties bagažą iš aukščiausio lygio rungtynių bei darbo su garsiais treneriais.
Šią patirtį 40 metų E. Jankauskas sieks pritaikyti jau kaip pagrindinis Lietuvos futbolo rinktinės strategas, kuriuo tapo šių metų pradžioje.
Artėjant pirmosioms rinktinės rungtynėms pakvietėme buvusį garsų futbolininką prisiminti įsimintinas savo karjeros akimirkas ir pasidalinti mintimis apie laukiančius iššūkius.
Vaikystėje futbolą žaidėte aikštėje prie „Žalgirio“ stadiono, kuri ironiškai praminta „Marakana“ – pagal legendinį stadioną Rio de Žaneire. Kokia buvo ta vilnietiška versija?
Kaip tik neseniai mačiau, kaip vaikai treniruojasi Afrikoje. Mūsų „Marakanoje“ buvo panašiai – smėlis, žvyras. Labai smulkūs akmenukai net papuldavo po oda. Vasarą kai būdavo karšta prireikdavo užpilti vandens. Vartai buvo iš geležinio tinklo, laikui bėgant ir jis nuplyšo. Pirmą kartą vartus su tikru tinklu išbandžiau, kai išvažiavom į Vokietiją. Na, ir, „Žalgirio“ stadione. Kai paaugome, eidavom padavinėti kamuolių per rungtynes. Per pertrauką užlipti ant aikštės su žole ir mušti į vartus su tinklu buvo kažkas fantastiško…
Kas tokioje aplinkoje motyvavo siekti karjeros aukštumų?
Meilė futbolui – kitos motyvacijos ir neturėjome. Tais laikais nebuvo galimybių išvažiuoti kažkur kitur iš Sovietų Sąjungos ir ten užsidirbti. Patekti į „Žalgirį“ atrodė kažkas nerealaus. Žaisdavom futbolą prieš ir po treniruotės. Laukdavom, kol greičiau nutirps sniegas. Pasidarydavome aikštę tarp medžių – tik buvo svarbu, kad šunų ten nevedžiotų… Šiais laikais vaikai jau nebežaidžia tokiomis sąlygomis. Galbūt tikrų aikščių nėra labai daug, bet atsirado dirbtinės – tikrai yra kur pažaisti.
Kokia buvo Jūsų legionieriaus karjeros pradžia?
Gerai sužaidžiau stovykloje Izraelyje, ir po pusmečio pakvietė į Rusiją, Maskvos CSKA komandą. Buvo nelengva pirmą kartą nutolti nuo namų. Pamenu, vasarą išeinu į gatvę – 12 eismo juostų, beprotiškai daug automobilių, asfaltas lydosi… Be to, buvau traumuotas. Nuėjęs pas trenerį pradėjau kažką pasakoti, kad man reikia grįžti namo. Treneris nuramino, pasakė, kad palauks, kol pasveiksiu. Jei tada būtų buvęs griežtesnis – gal būtume atsisveikinę.
Vėliau pripratau, gerai sekėsi žaisti. Bet gyvenimas Maskvoje buvo mažiausiai patogus iš visų miestų, kuriuose teko būti – dideli atstumai, daug žmonių, transporto spūstys. Su CSKA tekdavo keliauti ir kariniais lėktuvais.
Belgijoje buvo paprasčiau?
Po Rusijos jaučiausi kaip kurorte… Kas be ko, Briugė, kur žaidžiau – gražesnis, patogesnis, miestas nei Maskva. Požiūris į futbolą taip pat kitoks. Rusijoje visi turėjo prietarus: negalima skustis prieš rungtynes, negali groti muzika, visi turi tylėti.
Pirmą sezoną su „Brugge“ laimėjome čempionatą dideliu skirtumu. Bet sezono pradžioje kartą pralaimėjome rungtynes mažai komandai. Galvojau, kad bus katastrofa – bent taip buvo Rusijoje. Tačiau po rungtynių žaidėjai juokiasi, geria „colą“, valgo sumuštinius, leidžia muziką – tarsi nieko neįvyko. Rusijoje atrodo, kad pralaimėjai, ir gedulas, kaip laidotuvės. Belgijoje pralaimėjimas laikomas futbolo dalimi. Svarbu išanalizuoti, padaryti išvadas.
Ar tiesa, kad pirmoje treniruotėje su „Brugge“ tiek primušėte į vartus, kad treneris paprašė nusiraminti ir pasitaupyti rungtynėms?
Kažkas panašaus buvo. Tai buvo viena geresnių mano treniruočių. Kiek smūgiavau – labai daug kamuolių atsidurdavo vartuose. Treneris sako – pataupyk įvarčius. Bet taupyti nereikėjo: per pirmas 5-6 rungtynes įmušiau gal 8 kartus.
Pirmasis iš lietuvių patekote į Ispanijos futbolo čempionatą. Koks jausmas buvo patekus tarp futbolo žvaigždžių?
Kai žaidėjus kurį laiką matai tik per televizorių, o paskui vieną dieną prieš juos žaidi, aišku – tai svajonės išsipildymas. Kiekvienos rungtynės ten iššūkis. Bet laikui bėgant pripranti ir tai atrodo kaip kasdienybė, normalu.
Pirmos rungtynės kelios dienos po mano atvykimo į „Real Sociedad“ buvo Madride su vietos „Atletico“, „Vicente Calderon“ stadione, kuris talpina 54 tūkst. žiūrovų. „Atletico“ komanda, kaip ir maniškė, balansavo prie iškritimo iš lygos ribos, bet jų sudėtis buvo įspūdingesnė. Man pavyko įmušti įvartį ir sužaidėme lygiosiomis 1:1. Nors pagal žaidimo eigą turėjome praleisti šešis įvarčius…
Didžiausias futbolo karjeros nusivylimas?
Trauma „Porto“ komandoje prieš UEFA taurės finalą Sevilijoje 2003 metais. Aikštė buvo labai prasta, duobėta – net keista kaip leido žaisti finalo rungtynes. Susižeidžiau paskutinę treniruotę prieš finalą, paskutinę minutę aidint švilpukui. Kai treneris Jose Mourinho sužinojo, sakė: „pavėlavau sušvilpti treniruotės pabaigą 10 sekundžių“. Aš jam atsakiau – ne dešimt, o sekundę…
Grįžęs į Portugaliją sužinojau, kad plyšo čiurnos raiščiai. Tačiau iš karto po treniruotės nebuvo galimybės sužinoti tikslios diagnozės. Dar turėjau vilties, kad tik patempimas. Komandos kineziterapeutas užsiminė, kad iš Brazilijos žino apie tokią skausmo terapiją. Rungtynės rytoj, kas beliko – įsikandau rankšluostį į dantis, o man sukinėjo čiurną. Iki samonės netekimo trūko sekundės… Bent jau viską pabandėme. Bet kokiu atveju, finale žaisti negalėjau.
Dažnai kamavo traumos?
Turėjau iš tiesų rimtų traumų. Norėjosi baigti futbolininko karjerą anksčiau, bet paskui supratau, žmonės patardavo, ir nutariau bandyti toliau. Bet tas kelias nėra amžinas – vieni baigia anksčiau, kiti vėliau. Kiek lemta – tiek. Tikrai negaliu sau priekaištauti, kad nesilaikiau režimo, prastai treniravausi ar trūko noro. Traumos būdavo dėl nuovargio arba nelaimingi atsitikimai, sportiniai incidentai.
2004 metais su FC „Porto“ iš UEFA Čempionų lygos eliminavote garsųjį „Manchester United“. Ką prisimenate iš tų rungtynių?
Neturėjome daug šansų pasižymėti, bet paskutinę minutę Philas Neville‘as pastumė mane į nugarą ir buvo skirtas baudos smūgis. Po jo įmušėme lemtingą įvartį. Toliau sekė tikra beprotybė – visi subėgom į krūvą. Kažkokiu būdu ten atsirado ir treneris J. Mourinho, nors buvome kitoje pusėje. Pamenu, kad pridėtinis laikas ėjo kaip begalybė. Po šitos pergalės supratome, kad galime eiti iki galo, nes kitame etape krito ir Madrido „Real“ ir AC „Milan“.
Tą sezoną Čempionų lygoje žaidėte 10 rungtynių iš 12, bet finale „Porto“ komandai Jūsų paslaugų neprireikė…
Rungtynes pradėjome be tikro, akcentuoto puolėjo. Atsargoje buvau aš ir Benni McCarthy. Vienu momentu J. Mourinho atsisuko į suolelį ir žiūri – į mane, į jį. Manau, kad tai buvo tas momentas, kai jis nežinojo, ką išleisti į aikštę. Jei būčiau atsistojęs ir priėjęs, būtų pasisekę man. Bet pauzė buvo per ilga ir treneris pasirinko Benni. Šiek tiek gailiuosi tos akimirkos.
Kita vertus, patekti į komandą, kuri dalyvauja Čempionų lygoje ir tuo labiau laimi finale – didelis dalykas. „Porto“ klubas turėjo sutartis su 45 žaidėjais. Rungtynėms galima registruoti tik 18. Todėl tarp jų patekti buvo tikrai nelengva.
Kaip sekėsi sutarti su aikštinguoju treneriu Jose Mourinho? Kokie Jūsų santykiai dabar?
Kai atvykau į Portugaliją, J. Mourinho dar nebuvo itin žinomas. Jis karjeros pradžioje dirbo vertėju „Barcelona“ klube, vėliau tapo asistentu, grįžo į Portugaliją, gerai pasirodė „Leiria“ ir tada jį paskyrė „Porto“ treneriu. J. Mourinho norėjo, kad žaisčiau jo komandoje, mane perpirko iš „Benfica“. Tada Mourinho buvo ne toks garsus, puikiai tai suprato, todėl ėjo lėtais žingsniais, buvo visų draugas.
Mūsų santykiai buvo labai geri. Pora metų dirbome kartu. Nebuvo didelių konfliktų. Nesame kažkokie geri draugai, bet kai susitinkame – pasikalbame. Prieš kelerius metus kalbėjomės Bostone, kai jo treniruojamas Milano „Inter“ buvo atvykęs į JAV.
Žaidėte 9 užsienio šalyse ir 13 klubų. Vienoje vietoje užsisėdėti ilgiau buvo sunku?
Visada norėjau naujų iššūkių – pažinti naują čempionatą, kažkokių naujų siekių. Rinkausi tokį keliauninko kelią. Nesinorėjo sėdėti vienoje komandoje dešimt metų. Turėjau galimybių pažinti naujas šalis, jų futbolą, žmones.
Futbolo trenerio karjerą pradėjote užsienyje – Rusijoje, Škotijoje. Kiek naudinga buvo tokia patirtis?
Tikrai buvo naudinga padirbėti tiek Maskvos „Lokomotiv“, tiek Edinburgo „Hearts“. Visa ta pradžia – kai baigi žaisti ir pradedi treniruoti – labai sunki. Galvoji sau – nuo ko pradėti? Vėliau jau atsiranda daugiau patirties, pradedi mąstyti, ką galima pakeisti, ko nedaryti. Man pasisekė, kad pradžioje mane kvietė patyręs Jose Couceiro (buvęs Lietuvos rinktinės ir „Lokomotiv“ strategas iš Portugalijos – aut. past.), iš jo galėjau pasimokyti.
Pernai netreniravote nė vienos komandos. Laisvą laiką paskyrėte asmeniniam tobulėjimui?
Vis tiek buvau šalia futbolo, mano draugų ratas taip pat iš futbolo. Kas dieną futbolą žiūri, treniruojiesi, bendrauji su futbolo žmonėmis. Todėl nebuvau atitrūkęs. Mokiausi trenerio kursuose UEFA PRO licencijai gauti, buvau išvykęs į Belgiją atlikti praktikos. Buvau įvairiose vietose. Daug kam svarbiausia kitoje šalyje pirmiausia pamatyti architektūros paminklus, man – stadioną.
Dauguma Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjų rungtyniauja užsienyje. Ar treneriui labai sunku išsirinkti tinkamiausius?
Taip, tai visai kita darbo specifika nei klube. Treneriui tas nėra paranku, žymiai geriau, kai žaidėją matai kasdien treniruotėse, matai jo progresą, nuotaikas. Rinktinėje treneris sutinka žaidėjus kelias dienas prieš rungtynes. Laiko pažinti žmogų artimiau nėra. Bet nieko nepakeisi.
Pastaraisiais metais rinktinė nedažnai nudžiugindavo gerbėjus pergalėmis, iš jų pusės netrūko kritikoms tiek treneriams, tiek žaidėjams. Sieksite susigrąžinti aistruolių pasitikėjimą?
Pasitikėjimas svarbu visur – ir sporte, ir gyvenime. Bet nemanau, kad tai pagrindinė problema. Vis dėlto žaidėme su stipresniais priešininkais pagal įvairius komponentus – pagal reitingą, atstovaujamus klubus. Nemanau, kad buvo visai prastai, pasitaikė ir gerų rungtynių – su Šveicarija savo aikštėje (Lietuvos rinktinė pirmavo 1:0 ir pralaimėjo tik pabaigoje – aut. past.) ar Slovėnijoje (lygiosios 1:1). Visgi daug ką lemia meistriškumas. Mes juo atsiliekame. Tačiau netgi jei taip yra, mano manymu, galime nenusileisti kovingumu, kiekvienose rungtynėse atsiduoti šimtu procentų. Žaidėjas savo meistriškumą taip pat gali tobulinti kas dieną savo klube.
Atrankos į Pasaulio čempionato grupėje mūsų rinktinės varžovai – Anglija, Škotija, Slovakija, Slovėnija, Malta. Kaip vertintumėte komandų galimybes?
Be abejo, lyderiai yra anglai. Toliau eina pajėgios Slovakijos, Slovėnijos rinktinės, Škotija taip pat stipri. Galbūt Malta prie autsaiderių, bet šiais laikais visos rinktinės moka žaisti futbolą. Atrodo, kad lyg ir viskas turėtų būti aišku, bet rezultatas nustebina. Vis dėlto nė vienerių rungtynių nepralaimėjome joms neprasidėjus. Su visais reikia kautis, stengtis įmušti. Turime kiekvieną kartą kautis garbingai, kad nesulauktume priekaištų iš žiūrovų. Koks bus rezultatas, priklausys ir nuo meistriškumo, ir nuo sėkmės.
Tekstas: Vaidotas Januška
Nuotraukos: Raimundas Adžgauskas, Saulius Čirba
A lygos prezidentu tapęs Deividas Šemberas: „Esu maksimalistas“