Edita Pučinskaitė per savo karjerą iškovojo apie 100 pergalių. Iš Naujosios Akmenės kilusi dviratininkė 1995 metų pasaulio čempionate pelnė bronzos medalį, 1998 metais laimėjo „Tour de France“ lenktynes, 1999-aisiais pasaulio čempionate iškovojo auksą bei bronzą ir buvo išrinkta geriausia Lietuvos sportininke, 2001 metais pasaulio pirmenybėse pelnė sidabro medalį, o 2006 ir 2007 metais triumfavo „Giro d’Italia“ lenktynėse. Ji atstovavo Lietuvai Sidnėjaus, Atėnų ir Pekino olimpinėse žaidynėse.
2010 metais baigėte įspūdingą savo kaip dviratininkės karjerą. Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas?
Praėjo palyginti nedaug metų, bet mano gyvenime viskas pasikeitė. Pirmaisiais metais, atsisveikinusi su didžiuoju sportu, nuo dviračio nenulipau – vis išvažiuodavau paminti savo malonumui. Taip pat nemažai keliavau, į pasaulį žvelgdama jau ne sportininkės, kuri visą dėmesį sutelkia į artėjančias varžybas, bet turistės akimis. 2011-ieji buvo išties puikūs metai. Draugai mane įtraukė į dviračių mėgėjų klubą „Avis Bike Pistoia“, skatinantį kraujo donorystę. Tapau donore. Klubas organizuoja masines dviračių varžybas, kurias nutarė pavadinti mano vardu „Gran Fondo Pissei Edita Pucinskaite“, – šiemet jos vyks šeštą kartą. Pernai varžybose dalyvavo 500 dviračių sporto entuziastų.
2012 metų gruodį mums gimė sūnus Tomas, o 2014-ųjų rugsėjį – Lukas. Jie dabar yra mano „dviratis“, kurį minu dieną ir naktį.
Ar norėtumėte, kad sūnūs taptų sportininkais?
Tomas, kaip ir daugelis jo amžiaus vaikų, mėgsta spardyti kamuolį, lakstyti ir visur karstytis. Lukas dar mažas, bet labai aktyvus ir dieną, ir naktį. Norėčiau, kad abu mėgtų sportuoti, nes tai lavina, ugdo, grūdina. O kas dėl didžiojo sporto, tikrai nesiimsiu ypatingų skatinimo priemonių – jei bus talentingi ir norės, galės patys pasukti šiuo keliu.
Ar nesunku auginti vaikus ir padėti moterų dviračių komandai?
Jaučiau gana stiprų norą save realizuoti tame pasaulyje, kuris mane supo tiek metų, todėl, kai buvau pakviesta tapti naujos pasaulinio lygio Italijos moterų dviračių komandos „Inpa Bianchi Giusfredi“ vadybininke, neatsisakiau. Tik norėjau atlikti ne vadybininkės, o patarėjos įvairaus pobūdžio klausimais vaidmenį, ir paprašiau, kad komandos vadovai leistų man derinti šeimą ir naująjį užsiėmimą. Šiuo metu mano prioritetas yra vaikai, o sportas – aistra.
Ar dažnai prisimenate buvusias varžybas? Gal sapnuojate naktimis?
Teko sapnuoti, kad vėluoju į startą arba kad pamiršau į varžybas pasiimti dviratininko batelius. Šiaip didelės nostalgijos varžyboms nejaučiu. Atmintyje ryškiai išliko ne tik pergalių, bet ir beprotiškų kančių akimirkos. Žinoma, viso to gražaus ir sunkaus gyvenimo etapo neatsisakyčiau pakartoti.
Kaip dažnai sėdate ant dviračio?
Šiuo metu retokai – kartą per savaitę. Dviratį minti man patinka, bet tik savo malonumui. Nejaučiu jokio poreikio užsisegti starto numerį. Gal ateityje bus kitaip.
Kaip manote, kada Lietuvos dviratininkes vėl pamatysime tarp lyderių?
Faktas lieka faktu: išėjus iš didžiojo sporto mano kartai, baigėsi ir Lietuvos moterų dviračių rinktinės dominavimo pasaulinėje arenoje epocha. Naujajai Italijos komandai „Inpa Bianchi Giusfredi“ atstovauja gana aukšto lygio tiek plento, tiek treko dviratininkė Daiva Tušlaitė. Šiuo metu apie Lietuvos dviračių sportą pasauliui pasakoja mūsų vaikinai, ypač Ramūnas Navardauskas. O ar iš naujosios moterų kartos įsižiebs kokia žvaigždutė, man sunku pasakyti. To reikėtų klausti Lietuvos rinktinės trenerio.
Kas naujo moterų dviračių pasaulyje? Ar dar rašote apie sportą?
Ne, apie dviračių sportą neberašau, nes vienas didžiausių specializuotų mėnesinių Italijos sporto žurnalų „Ciclismo“, su kuriuo bendradarbiavau, užsidarė. Bet ir laiko tam nebeturėčiau.
Pasikeitė moterų dviračių sporto lyderės, lenktynių stilius, dėl ekonominės krizės nebevyksta „Tour de France“ lenktynės, o „Giro d’Italia“ trunka savaite trumpiau nei mano laikais, tad šiandien mažiau galimybių pasireikšti kalnų specialistėms. Kartais pagalvoju, kad gimiau pačiu laiku. Kas dar? Diegiamos naujos technologijos, dabar geresni dviračiai ir jėgos parametrų matavimo aparatai, net varžybų organizavimas.
Kokie Jūsų artimiausi norai ir troškimai?
Noriu kuo dažniau lankytis pas tėvus, kad galėčiau stebėti, kaip jie žaidžia su anūkais, susitikti su seserimis ir pusbroliais. Mano, kaip mamos, troškimas, kad vaikai augtų sveiki, noriu suteikti jiems gražią vaikystę ir įdiegti tikrąsias vertybes. Kalbant apie mano komandą „Inpa Bianchi Giusfredi“, noriu perduoti savo patirtį jaunoms talentingoms dviratininkėms, sugebėti patarti joms, kaip kovoti su nesėkmėmis, kaip neišbarstyti savo gabumų ir patikėti svajone, kuri kartais ima ir išsipildo.
Tekstas: Simonas Žemaitis
Nuotraukos: Simonas Žemaitis
Olimpo Papėdėje