Dziudo treneris M. Paškevičius: „Svarbiausia dažnai būna ne pergalė, o pati kova“

Dziudo – šiuolaikinė japonų kovos meno ir kovinio sporto rūšis, atsiradusi Japonijoje XIX a. pabaigoje.

Kitaip nei karate, dziudo nenaudojami spyriai, smūgiai ir panašūs veiksmai. Kitaip nei aikido, dziudo imtynėse nenaudojamas spaudimas sąnariams, kad oponentas būtų numestas ant žemės. Kitaip nei kendo, dziudo imtynių metu nenaudojami jokie ginklai ar kitokie įrankiai. Vietoj aukščiau išvardintų dalykų, varžybų metu dziudo kova vyksta tarp dviejų asmenų vilkinčių dziudogi. Kovos metu priešininkai stengiasi vienas kitą pargriauti ant tatamio.

Vienas tituluočiausių Lietuvos dziudo kovotojų Marius Paškevičius teigia, jog šis sportas nuo pirmos treniruotės jam paliko didelį įspūdį ir nuo pat vaikystės jis koncentravosi tik į jį.

„Mano pusbrolis užsiiminėjo dziudo ir vasaromis atvykdavo pas mus. Buvo tokių situacijų, kai jis pademonstravo savo jėgą prieš „blogiečius“ ir man tai paliko didelį įspūdį. Taip ir aš pradėjau sportuoti su juo. Man patiko kontaktas, galimybė sustiprėti. Vėliau nuvežė mane į dziudo treniruotę ir taip nuo šio sporto neatsitraukiu iki dabar“, – pasakojo M. Paškevičius.

Dziudo treneriu dirbantis M. Paškevičius pabrėžia, kad dziudo išugdo labai daug gerų savybių, todėl treniruotes lankantys vaikai tiesiog negali negauti tolimesniam gyvenimui praversiančių įgūdžių.

„Pagrindiniai dalykai – savigyna, stiprėjimas. Dziudo įkūrėjas japonas Jigoro Kano akcentavo visapusišką naudą. Šis sportas turi savo elgesio kodeksą, etiką, kuriems skiriamas didelis dėmesys. Visas šis komplektas daro sporto šaką išskirtinę, – kalbėjo M. Paškevičius. – Čia reikia daug įvairių savybių, judesių. Ugdymo procesas yra labai platus.“

Dziudo specialisto teigimu, šiame sporte reikia ir bėgti, ir šokti, ir mesti varžovą, ir kristi.

„Labai didelis privalumas yra išmokti kristi, ypač jaunesniame amžiuje. Vaikai gali išmokti išlaikyti savo kūną bei nukristi nesusitraumavę. Reikia pabrėžti, kad treniruotėse kontaktas ir judesiai būna saugūs. Daugumai šiuolaikinių vaikų kontaktas nėra gerai žinomas, todėl pradėję lankyti treniruotes, jie gauna šiokį tokį šoką teigiama prasme. Noras pasivaržyti dažnai pritraukia vaikus lankyti dziudo ir jiems palieka didelį įspūdį“, – aiškino tituluotas sportininkas.

Dziudo greitai žmonėms suteikia kitokį savęs pažinimą, ugdo charakterį, priešininko pojūtį. Beje, šis sportas pasižymi dviejų kovotojų abipuse pagarba.

„Dziudo pasižymi savo filosofiniu požiūriu. Svarbiausia dažnai būna ne pergalė, o pati kova ir jos kokybė. Šis sportas išsiskiria platesniu požiūriu į kovą. Už pergalę svarbiau būna tai, kiek tu išmoksti kažko naujo“, – sakė M. Paškevičius.

Labai svarbi yra sportininkų pagarba vienas kitam. Pagal nerašytas taisykles, visada reikia pasisaugoti, kai atsiranda grėsmė sužeisti varžovą.

Pasaulio ir Europos čempionatų prizininkas M. Paškevičius pastebi, kad dziudo sportas su laiku vis keičiasi. Nors gali atrodyti, kad vaizdas ant tatamio, kuomet du sportininkai su dziudogi kimba vienas kitam į atlapus yra gana panašus, įvairios taisyklių korekcijos įneša papildomo darbo treneriams ir tam tikrų naujų iššūkių sportininkams.

„Taisyklės vis keičiasi. Ankščiau pas mus būdavo leidžiami metimai už kojų, o dabar jie nebegalimi. Kai nebeleidžiama griebti už kojų, tai automatiškai keičiasi taktika, stovėsena ir kovos būdas. Aš pats dar sportavau per tas permainas, tai galiu pasakyti, jog šis pokytis nebuvo lengvas. Reikia atprasti nuo kai kurių veiksmų, kuriuos labai mėgau. Į dziudo sportą stengiamasi įnešti kažką naujo. Žinoma, ne visada permainos džiugina sportininkus, bet reikia prisitaikyti, keisti savo įpročius“, – aiškino M. Paškevičius.

Taisyklės yra keičiamos dėl elementarių priežasčių – kad sportas būtų lengviau suprantamas, o kovos taptų aktyvesnės bei greitesnės. Įspėjimus dabar galima gauti labai greitai, todėl sportininkai visada turi būti aktyvūs, o žiūrovai gali pamatyti daugiau judesių.

Taip pat naujos taisyklės sutrumpino kovų laiką bei įvertinimų reikšmes. Dabar atlikus du įvertintus metimus, kova yra baigta, nors anksčiau tokių veiksmų būdavo galima atlikti gerokai daugiau. Kovotojams dėl to šiek tiek sudėtingiau, nes jie nebeturi daugiau šansų pasitaisyti.

M. Paškevičius prisipažįsta, kad didžioji dalis įgūdžių bei žinių atsirado iš giminingo sambo sporto. Tik pastaraisiais metais sulaukiama daugiau specializuotos, vien dziudo pritaikytos metodinės medžiagos, todėl treneriai nuolat užsiima technikos nagrinėjimu.

„Einame nuo geltono diržo ir mokomės praktiškai iš naujo. Analizuojame, kaip tie metimai turi būti atliekami iš tikrųjų, o ne kaip atrodo iš šono. Viskas kinta, informacijos daugėja, todėl galima nuolat gilinti žinias“, – teigė M. Paškevičius.

Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: Vytauto Dranginio