Daug kam žodžių „šachmatai“ ir „sportas“ derinys kelia šypsnį, tačiau, patikėkit, šios šakos atstovams fizinio pasirengimo oi kaip reikia! Tarptautinis šachmatų didmeistris, daugkartinis Lietuvos čempionas ir ilgametis šalies olimpinės šachmatų rinktinės narys, dabar – žinomas treneris ir teisėjas Šarūnas Šulskis iš patirties sako, kad šachmatininkams nepaprastai tinka slidinėti, bėgti krosą, bent jau vaikščioti pėstiems, gelbsti ir judėjimas uždarose patalpose. Fizinis krūvis būtinas, nes padeda pailsinti jų darbo įrankį – smegenis.
„Fizinis pasirengimas bent jau man asmeniškai visada buvo be galo svarbus. Pats to aktyvumo reikšmės, jo įtakos smegenų darbui gal būčiau ir neįvertinęs, jei ne treneris Laimutis Šolys, su kuriuo susitikome Kėdainiuose – esu iš ten kilęs, ten mokiausi žaisti šachmatais. Atsimenu, vaikščiodavome su juo kalbėdamiesi didelius atstumus, bėgiodavom aplink stadioną, užsiimdavome kitokiais žaidimais. Treneriai stengdavosi tai krepšinio salę, tai dar kažką parūpinti ar į plaukimo treniruotes nusiųsti. Bet geriausia – judėti lauke – spardyti futbolą ar dar kažką. Sportas padeda subalansuoti didelį protinį, emocinį krūvį, kuris tenka partijos metu“, – sako šachmatininkas. Dabar, pats būdamas treneriu, fizinio pasirengimo svarbą paaiškina ir savo auklėtiniams.
Pats Š. Šulskis neatsidžiaugia gražia balta žiema: „Ji – kaip iš mano svajonės. Jau buvau slidinėti bent tris kartus ir taip smagu, kad dėl to nebūtina vykti į Austriją ar Šveicariją, o tam reikėtų turėti ir laiko, ir kitų sąnaudų. Dabar viskas vietoje patiekta. Vien su slidėmis ant pečių nueiti iki trasos du tris kilometrus jau yra šis tas, o dar kai pračiuoži – nuostabu! Šiuo metu šachmatininkui slidės – geriausias fizinio pasirengimo būdas. Penkias valandas paslidinėjus galva puikiai išsivalo, pasiruošia naujoms partijoms, ne taip greitai pavargsta. Šachmatininkas dirba smegenimis, o joms labai reikia gryno šviežio oro. Aš pats neturiu automobilio, jis net ir negalėtų pakeisti pasivaikščiojimo po įtempto darbo. Savo aktyviausiais metais nebūčiau įsivaizdavęs, kaip į partiją galima atvažiuoti, o ypač – po jos išvažiuoti automobiliu. Klasikinė partija gali trukti penkias ar šešias valandas – uždara patalpa, nuolatinis įtemptas darbas, per jas smegenys tikrai pavargsta. Reikia joms padėkoti, pamaitinti šviežiu oru.“
Didmeistris laukia ne tik kiekvieno slidinėjimo, bet ir poledinės žūklės – bet koks veiksmas gryname ore sunkų protinį darbą dirbantiems šachmatininkams yra lyg balzamas. Žinoma, geriausia, jei tai su fiziniu krūviu susijusi veikla. Pavyzdžiui, žygiai gamtoje, važinėjimas dviračiu.
Vien išsėdėti šešias valandas prie stalo atrodo nemenkas krūvis. Tačiau Š. Šulskis to pernelyg nesureikšmina: „Tai, kad šachmatininkai sėdi prie lentos, tėra pašaliniams geriausiai matoma aisbergo viršūnė. Į tą sėdėjimą nereikia žiūrėti paraidžiui, juk prie lentos nesi prikaltas. Įprastų varžybų metu padaręs ėjimą gali atsistoti, pasivaikščioti, pažiūrėti, kaip žaidžiamos kitos partijos, nueiti į tualetą. Kažkada, prieš dvidešimt ar trisdešimt metų, net pabendrauti tarpusavyje partijos metu būdavo leidžiama. Dabar tai uždrausta.“
Kadangi šachmatai – specifinė sporto šaka, kurios niekaip nepalyginsi su lengvąja atletika, rutulio stūmimu ar plaukimu, dopingas arba – neleistinos varžytis padedančios priemonės – čia kitokios. „Neteisingumas, sukčiavimas šachmatams taip pat būdingas. Ypač – nuotoliniuose šachmatuose, kurie per karantiną itin paplito. Tačiau to pakanka ir gyvuose, tikruose šachmatuose. Sukčiavimas čia itin paplito su kompiuterinėmis ir ryšio priemonėmis. Kompiuteris staigiai gali suskaičiuoti milijonus ėjimų – mašinos čia žmogų pranokusios jau seniai. Tad jei tik jis gali prisijungti prie interneto ir suvesti savą poziciją, atsakymų ir pasiūlymų gaus begalę. Jei turi kompiuterį, daug proto ar loginio mąstymo nereikia – mane, didmeistrį, bet koks berniukas ar mergaitė galėtų lengviausiai paguldyti. Kompiuterinis sukčiavimas man net bjauresnis nei medicininės priemonės, kurias naudoja kitų sporto šakų atstovai. Normaliose varžybose mobilieji telefonai griežtai uždrausti, bet nesąžiningų žaidėjų vis kur nors pasitaiko. Partijos metu nueiti į tualetą taisyklės nedraudžia. Teisėjams reikia būti labai budriems, bet kartais tai nelabai įmanoma, nes turnyruose dalyvauja ir skirtingų lyčių, amžiaus žaidėjai. Prieš trejetą dešimtmečių teisėjai per mūsų varžybas nelabai turėdavo ką veikti, dabar jiems įtampos pakanka.“
Koks ritualas, valgis ar gėrimas padeda susikaupti varžyboms? Daug šachmatininkų prieš sėsdami prie lentos ar jau partijos metu renkasi siurbčioti kavą. Pats Šarūnas jos nemėgsta. „Olimpiadose ar per kitas aukšto lygio varžybas išgerdavau buteliuką vandens. O kiti renkasi įvairiai, žiūrint kur, kokio klimato šalyje vyksta turnyras. Yra šachmatininkų, kurie varžybų metu valgo vaisius, dažnai net būna įsitikinę, jog vienas ar keli bananai duoda daug naudos, ar atsineša plytelę šokolado. Gal… Aš stengiuosi neapkrauti stalelio. Juk būna turnyrų, kur dalyvauja ir po 500 šachmatininkų, žaidimo staleliai priglausti vienas prie kito, tad kaimyninių lentų žaidėjai iš kairės ir dešinės sėdi labai arti. Grįždamas prie lentos po pasivaikščiojimo po salę arba smarkiai įsigilinęs į poziciją ir užmiršęs, kas vyksta aplinkui, gali juos užkabinti, pavyzdžiui, alkūne arba tavo turimas sulčių puodelis gali išsilieti ant kelnių nebūtinai tiesioginiam priešininkui, o šalia žaidžiančiam kaimynui. Lentos dažnai – transliacinės, su sensoriais, leidžiančiais partiją tiesiogiai transliuoti internetu. Būtų labai nesmagu, jei per tą susikaupimą kokį butelį vandens ar arbatos puodelį ant tos lentos išverstum… O alkio jausmas? Šiais laikais vidutinės partijos trukmė – maždaug trys valandos, tad pakentėti tikrai galima. Juolab, žinai, kad po turnyro bus vakarienė, galėsi pabendrauti su draugais, atsipūsti. Žinoma, šachmatai – ne futbolas ar krepšinis, kur laikas griežtai limituotas, mes tiksliai nežinome, ar partija neužsitęs kur kas ilgiau. Bet gali būti, kad nuo lentos pakilsi ir po pusvalandžio.“
Tekstas: Laimos Stunžaitės
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo
Olimpinėms atrankos varžyboms baidarininkai ir kanojininkai ruošiasi šiltų kraštų "burbuluose“