Devyni klausimai Mantui Kalniečiui

Sugrįžimas. Turbūt tinkamiausias žodis tavo pastariesiems mėnesiams po traumos apibūdinti. Ar laikas be krepšinio tave pakeitė?

Tas sugrįžimas įvyko šiek tiek seniau nei prieš kelis mėnesius, visą vasarą jau galėjau sportuoti. O ar pakeitė mane, nežinau, gal pirmą kartą patyriau tokių rimtų traumų, kai prireikė operacijų, be to, pamačiau, kad pripratus prie krepšinio sunku išsimušti iš ritmo ir gyventi sunkiau. Trūko krepšinio azarto, rungtynių, buvo ir taip, kad piktas namie būdavau ir ant vaikų užrėkdavau.

Į „Žalgirį“ grįžai ir žaidi 9-uoju numeriu. Rinktinėje – 5-as numeris. Kokios čia peripetijos? Kuris skaičius tavo?

Tokio specialaus skaičiaus neturiu, bet kai pirmą kartą patekau į „Žalgirį“ devyniolikos metų, davė 9-ą numerį, taip ir likau klubinėse komandose žaisti 9-uoju. 5-ojo numerio istorija tokia: rinktinėje pradėjau žaisti turėdamas 10-ą, nes kaip jauniausias gaudavai, kas lieka, o 2010 metais, kai iškovojome bronzą pasaulio čempionate, žaidžiau 5-uoju numeriu, po šio sėkmingo čempionato pasakiau, kad rinktinėje žaisiu 5-uoju numeriu. Čia toks juokas išeina, sakau, mano numeris nei 5-i, nei 9-i.

Kartais esi pavadinamas aikštės generolu. Tavo nuomone, kas geriausias visų laikų Lietuvos krepšinio įžaidėjas? Kas buvo ar yra tavo idealas šioje pozicijoje?

Neginčytinai – Šarūnas Jasikevičius, jis yra geriausias ne tik Lietuvos, bet ir Europos įžaidėjas. Na, o aš idealo kaip ir neturėjau, Šarūno žaidimas man visada patiko, bet mano kitoks stilius.

„Dėjimas į krepšį“ skamba sudėtingai, bet tai – tarsi antroji tavo pavardė. Ar atsimeni, kada pirmą kartą įdėjai į krepšį? Kaip tai buvo?

Gal, sakyčiau, tai buvo antroji pavardė, pastaruoju metu dėjimų į krepšį labai sumažėjo, jų pasitaiko retai. Pirmą kartą tai padariau būdamas 15 metų senojoje Sabonio mokyklos salėje, kiek pamenu, žaidėme miesto lygoje prieš suaugusių vyrų komandą. Mano tėtis, kaip visuomet, atėjo žiūrėti rungtynių, buvome susilažinę iš kažkokios pinigų sumos, kad jei įdėsiu per kažkokį skaičių rungtynių, – laimėsiu. O tai kaip tik ir buvo paskutinės rungtynės, turėjau šansą ir įdėjau.

Gali apibūdinti savo rungtynių dieną Kaune? Gal turi kokių įpročių ar prietarų?

Įpročių ir prietarų yra gana daug ir kvailų, kartais net nežinau, kodėl jų laikausi. Tai tiesiog minučių tikslumu suplanuota diena, kaip įprasta rytinė treniruotė. Po jos važiuojame papietauti, dažniausiai tai būna makaronai su vištiena. Tuomet pietų miego laikas, pailsėti būtina. Atsikėlęs išgeri arbatos, suvalgai šokoladą ir važiuoji į „Žalgirio“ areną. Pakeliui garsiai klausausi muzikos iki pat rungtynių pradžios.
O dėl prietarų – jei kas nors vieną sykį pavyksta, paprasčiausiai bandai tai kartoti. Jei prisimeni, kad kai sekėsi, pirmą apsiavei dešinį sportbatį, paskui – kairį, tada bandai tai daryti, kol nepasiseka (juokiasi).

O kaip su skutimusi, auksinė taisyklė – nesiskusti?

Taip, tai šventas reikalas – nei barzdos skusti, nei nagų kirpti rungtynių dieną negalima.

Šiek tiek įkvėpei NBA krepšinio oro. Kokie įspūdžiai iš ten? Ar tai atrodė taip, kaip tikėjaisi?

Labai sunku vertinti. Nemanau, kad įkvėpiau to NBA oro. Nes vasaros lyga, kur buvau, nėra tikroji NBA. Iš to, kas ten vyksta, nesijaučiu pažinęs tikro NBA krepšinio. Iš tiesų nuvažiavau ten ir galbūt galėčiau pasakyti, kad dar nebuvau pasiruošęs NBA. Nežinau, kaip būtų dabar, sektųsi geriau ar blogiau, bet tada visgi buvau po traumos, neturėjau žaidimo ritmo, tiesą sakant, grįžau taip nieko ir nesupratęs (juokiasi).

Kokia atmosfera Kauno „Žalgiryje“ – kurios nemato žiūrovai ir pašaliniai?

Nemeluosiu: kiekvienais metais visi kartoja, kokia gera atmosfera yra jų komandose. Dažniausiai tai būna melas. Bet šiais metais mūsų komandą galima išskirti. Per visą mano karjerą gal tiktai Lietuvos bronzinė rinktinė Turkijoje ir dabartinė „Žalgirio“ komanda turi kažką panašaus kalbant apie atmosferą. Rūbinėje labai gera nuotaika, žinoma, galbūt ir todėl, kad mums kol kas neblogai sekasi. Bet neabejoju, kad jei ateityje ir pasitaikys kokių nors duobių, nebus jokių labai didelių pykčių, nes visi pozityvūs, puikiai sukalbami ir supranta, ko susirinkome. Tikrai prieš sezoną atmosfera ir darbas su komanda viršijo mano lūkesčius.

Įsibėgėjus sezonui, kaip vertini Kauno „Žalgirio“ galimybes perlipti „Top 16“ etapą?

Žinoma, po pralaimėjimo Krasnodaro „Lokomotiv-Kuban“ namuose šiokių tokių pamąstymų buvo. Ne dėl patekimo į „Top 16“ etapą, tiesiog buvo nepalankus tvarkaraštis ir viskas taip baisiai atrodė. Bet pergalė Turkijoje suteikė pasitikėjimo savo jėgomis. Vėlgi sakau – mūsų komanda daug mačiusi ir patyrusi. Daugelis žaidėjų rungtyniavę aukšto lygio klubuose, todėl kai atvažiuoja Eurolygos grandai, nebėra taip, kad tikimės tik gerai sužaisti ir pakovoti. Į kiekvienas rungtynes einame laimėti ir nesvarbu su kuo žaidžiame. Bus visko – ir pergalių, ir pralaimėjimų, bet mes visuomet einame laimėti.

Mantai, „YouTube“ klaidžioja ne vienas įrašas, kur tu dainuoji. O kas, tavo nuomone, dabar yra geriausias dainininkas „Žalgiryje“ ir kodėl?

Dėl įrašų – žurnalistai visuomet pagauna momentus, kai mes esame atsipalaidavę po didelės pergalės ir turime laisvo laiko atšvęsti. Po tokių žurnalistų poelgių kartais nenoriai su jais bendrauju. Na, o dėl geriausio dainininko „Žalgiryje“, manau, dar anksti kalbėti, nes didelių pergalių kol kas nebuvo. Bet kai bus, tikrai išsiaiškinsime (juokiasi).

Tekstas: Vytaras Radzevičius
Nuotraukos: Linas Žemgulis