Parolimpiečiai – tai ne tik profesionalūs sportininkai, bet ir įkvepiantys gyvenimo mokytojai. Pirmojoje straipsnio dalyje aptarėme tris svarbias vertybes, kurias galime perimti iš šių atkaklių žmonių: ribotumų priėmimą, kūrybišką problemų sprendimą ir optimistišką nusiteikimą (pirmą dalį skaitykite čia). Šioje straipsnio dalyje pristatysime dar kelias svarbias pamokas, kurias galime išmokti iš parolimpiečių patirčių.
Jie supranta, kad nesėkmė nereiškia, jog esi nevykėlis
Amerikiečių lengvaatletis ir parolimpietis Hunteris Woodhalas gimė su reta liga – fibuline hemimelija, dėl kurios dar kūdikystėje sportininkui buvo amputuotos abi kojos žemiau kelių. Tačiau, būdamas 11-os, jis pradėjo bėgioti su protezais ir varžėsi ne tik su neįgaliais, bet ir sveikais bendraamžiais. Jis yra pirmasis sportininkas su dviem protezais, gavęs NCAA I diviziono (aukščiausias JAV studentų sporto asociacijos lygio) lengvosios atletikos stipendiją ir sėkmingai varžęsis su sveikaisiais.
Būdamas 18-os, jis pagaliau iškovojo pirmąjį paralimpinį aukso medalį. „Visi mano ankstesni pralaimėjimai mane tam paruošė“, – rašė jis „Instagram“ po pergalės vyrų 400 m (T62 kategorijoje) rungtyje. „[Pasitikėk] procesu ir laiku, kurio jis reikalauja. Svajonės pildosi – kartais tiesiog užtrunka. Kovok toliau.“
Užuot skundęsi, parolimpiečiai priima kliūtis bei ribojimus, ir dėl to greičiau randa sprendimą. Problemos šalinimas motyvuoja labiau nei kova su vėjo malūnais, ar ne?
„Tyrimai sieja atkaklumą su tuo, ką ekspertai vadina „augimo mąstysena“ – įsitikinimu, kad gebėjimai ir talentai gali tobulėti per pastangas ir mokymąsi,“ – sako filosofijos mokslų daktarė Kathleen Bogart, Oregono valstijos universiteto psichologijos profesorė ir Neįgaliųjų advokatūros ir tyrimų tinklo (Disability Advocacy and Research Network) bendraįkūrėja.
„Nesėkmė yra patirtis, iš kurios galime ir turime mokytis. Kad šis grįžtamasis ryšys būtų teigiamas ir naudingas, svarbu atidžiai stebėti savo mintis ir žodžius. Susidūrę su nauju iššūkiu, prisiminkite, kad tiesiog jo DAR neįvaldėte. Pakeiskite požiūrį ir bandykite dar kartą“, – priduria ji.
Jie ieško palaikančių žmonių
„Bet kuris sportininkas, pasiekęs paralimpinį lygį, greičiausiai turėjo palaikymą iš neįgaliųjų bendruomenės narių ar trenerių, kurie padėjo sustiprinti jų negalios savivoką“, – teigia K. Bogart.
Dauguma mūsų anksčiau ar vėliau įgyjame naują tapatybę – galbūt tampame tėvais, senstančiais sportininkais, vėžiu sergančiais pacientais ar pensininkais. Susiradę mentorius, kurie jau perėjo šį etapą, ar palaikančią bendruomenę, galime greičiau prisitaikyti.
Tyrimai rodo, kad stiprūs socialiniai ryšiai prisideda prie asmeninio atsparumo, augina žmogaus savivertę, kelia motyvaciją siekti tikslų bei didina pasitenkinimą gyvenimu.
„Kai jautiesi suprastas, nebesijauti vienišas, o kai nesijauti vienišas, randi jėgų judėti pirmyn“, – priduria psichologijos profesorė.
Parolimpiečių istorijos įrodo, kad sėkmė nėra atsitiktinė – ji gimsta iš nuoseklaus darbo, ryžto ir gebėjimo priimti gyvenimo iššūkius.
Parengė Karina Vladičkė
Šaltinis: webmd.com
Nuotraukos: webmd.com, pexels.com
Paralimpietė bėgikė įspūdingai prasibrovė tarp rekordinio Kauno „Akropolio“ maratono prizininkių