Parolimpiečiai yra tikri atkaklumo, kūrybiškumo ir pozityvaus mąstymo pavyzdžiai. Jie mus įkvepia ne tik sportinėje veikloje, bet ir kasdieniame gyvenime – parolimpiečių istorijos įrodo, kad tikrosios žmogaus galimybės slypi ne fizinėse duotybėse, bet ir požiūryje bei pastangose. Šiame straipsnyje dalijamės trimis svarbiomis parolimpiečių pamokomis, kurias kiekvienas galime pritaikyti sau.
Nr. 1: Jie pripažįsta savo ribotumus
Paprastai klausant parolimpiečių kalbant apie jų negalią, neišgirsime pasiteisinimų, gailesčio sau ar neteisingumo jausmo. Dažniausiai savo negalią jie priima kaip savaime suprantamą dalyką ir dėl to žino savo ribotumus.
Ar esate girdėję, kad JAV gimnastė, daugkartinė pasaulio ir olimpinė čempionė Simone Biles jaustųsi nepatogiai dėl savo 142 cm ūgio? Taip pat ir JAV parolimpinės rinktinės sportininkas Max Rohn, kuris neturi dalies kojos, teigia, kad jo fiziniai apribojimai nėra priežastis atsiprašinėti ar galėti savęs. „Negalia nėra kažkas blogo,“ – anksčiau jis yra sakęs žurnalistams. „Tai tiesiog skirtingi iššūkiai, kuriuos reikia įveikti“.
Toks savęs priėmimas yra nepaprastai naudinga savybė, kurios turėtume siekti visi. Klinikinis psichologas Dr. Joseph Galasso teigia, kad gebėjimas į savo ribotumus – fizinius, protinius ar įgūdžių stoką – žvelgti be smerkimo, padeda išlaikyti atsparumą sunkumų akivaizdoje. Tai taip pat gerina bendrą gyvenimo kokybę, nes padeda atsisakyti emocinio balasto, kurį sukelia savikritika.
Nr. 2: Jie geba peržengti „neįmanoma“ ribas, mąstydami kūrybiškai
„Parolimpinės žaidynės – puiki galimybė atskleisti žmonių su negalia kūrybiškumą,“ – sako filosofijos mokslų daktarė Kathleen Bogart, Oregono valstijos universiteto psichologijos profesorė ir Neįgaliųjų advokatūros ir tyrimų tinklo (Disability Advocacy and Research Network) bendraįkūrėja.
Pažvelkite į 18-metę Sheetal Devi, kuri gimė su reta įgimta liga fokomelija, dėl kurios jos rankos visiškai nesusiformavo. Būdama 17-os, 2024-ųjų Parolimpinių varžybų šaudymo rungties finale ji pelnė 10 balų ir iškovojo bronzą komandinėje šaudymo iš lanko rungtyje. Ji tapo jauniausia Indijos parolimpiete medalininke ir šiuo metu yra vienintelė pasaulyje moteris lankininkė, šaudanti be rankų. Padedama savo trenerių, S. Devi įvaldė netradicinę techniką – mergina šaudo, naudodama kojas ir pėdas.
Pagalvokite apie tai kitą kartą, kai manysite, kad kažko „padaryti neįmanoma“.
Nr. 3: Jie mąsto optimistiškiau
Kalbant apie fizines galimybes, visi esame girdėję, kad profesionalaus sportininko karjera yra palyginti trumpa. Žinant, kad jau praleidote geriausius savo metus, sunku siekti sportinių pergalių, ar ne?
Tačiau pažvelkime į Manuel Bortuzzo istoriją. Būdamas vos 19-os, talentingas italų plaukikas, kuris tuo metu ruošėsi dalyvauti olimpinėse žaidynėse, tapo susišaudymo incidento auka. Šautinė žaizda pažeidė jo stuburo smegenis ir paralyžiavo pusę kūno. Kadangi plaukimas dažniausiai reikalauja jaunatviškos energijos ir sprogstamosios jėgos, tai turėjo reikšti jo sportinės karjeros pabaigą.
Tačiau M. Bortuzzo nesiliovė stengtis ir būdamas 25-erių iškovojo bronzą 100 m plaukimo krūtine rungtyje (SB4 kategorijoje) Paryžiaus parolimpinėse žaidynėse – ir tai tik jo kelio pradžia.
„Svarbiausia yra prisitaikyti prie savo negalios ir rasti efektyviausią būdą siekti pergalės,“ – anksčiau jis yra sakęs Olympics.com. „Geriausias pasaulio plaukikas mano disciplinoje yra gerokai vyresnis už mane, tačiau kai pirmą kartą su juo varžiausi, supratau, kiek dar daug man trūksta iki jo lygio, nes tam reikia ilgų metų patirties.“
Galbūt jūsų „galėjau tapti profesionalu“ laikai jau praeityje, bet jūsų galimybių riba, tikriausiai, yra kur kas aukštesnė nei manote.
Parengė Karina Vladičkė
Šaltinis: webmd.com
Nuotraukos: webmd.com, pexels.com
Lietuvos sportą į naujas aukštumas iškėlęs E. Stanionis žada sugrįžti