„Tik nedaugelis sportininkų laimėję taurę paskelbia apie karjeros pabaigą“, – sako trumpam į gimtinę iš JAV grįžęs lietuvis ledo ritulininkas Dainius Zubrus. Išsvajotoji Šiaurės Amerikos nacionalinės ledo ritulio lygos Stenlio taurė šį sezoną buvo kaip niekada arti, tačiau pergalė nusisuko nuo San Chosė „Sharks“ klubo, kuriame šį sezoną žaidė lietuvis. „Nesakau ledo rituliui nei „taip“, nei „ne“, – abejonių buvo kupinas Dainiaus balsas pakeliui į Elektrėnus, kur prieš trisdešimt metų prasidėjo stulbinanti jo karjera.
Dainiau, kokius prisimeni Elektrėnus?
Arena anuomet atrodė didžiulė, o ir miestas buvo labai didelis, kol nemačiau didesnių. Dvylikos metų išvykau ledo ritulio žaisti į Ukrainą – į Charkovą. Apsigyvenau pas trenerį, kiekvieną dieną iki ledo arenos kapstydavausi daugiau nei valandą – autobusu, metro ir troleibusu. Mano sūnui dabar keturiolika, kai pagalvoju, jam būtų labai sunku po dviejų tokių kelionių!
Ar sūnus Tomas žaidžia ledo ritulį?
Jis žaidžia futbolą. Ir ant ledo kartais pačiuožia laisvalaikiu.
Dukrai Emmai – dešimt. Kokiu sportu ji domisi?
Dukra lanko tenisą, gimnastiką, dabar dar nori ir į futbolą. Auga kieme su berniukais, ji mažiausia, bet į vartus spiria stipriai.
Vaikų šiais metais neatsivežei į Lietuvą?
Atvykau vienas ir labai trumpam. Atvežiau trisdešimt ledo ritulio aprangos komplektų vaikams, aplankiau tetą ir močiutę. Liūdna, kad jos sveikata kiekvienais metais vis prastėja, manęs jau nepažįsta… Visa mūsų šeima gyvena Amerikoje – mama, tėtis, brolis – ten vedęs lietuvę, augina dvynukes, – sesuo. Nelabai kas Lietuvoje manęs jau laukia. Marijampolėje svečiavausi pas draugą, šiek tiek pažvejojau ir pamedžiojau. Medžioklė buvo sėkmingesnė nei žvejyba.
Į medžioklę vežė draugai ar važiavai pats?
Esu senas „Porsche“ markės gerbėjas. Amerikoje kasdien važinėju „Porsche Cayenne“ – vežu vaikus, važiuoju į parduotuvę, medžioklę ar žvejybą. Jei pasninga, su šita mašina saugu. Kai noriu pasimėgauti važiavimu, išsivarau savo oldschool’inį „Porshe 911“. Lietuvoje jau dešimt metų esu ištikimas „Volkswagen“ automobiliams. Šį kartą gavau išmėginti naująjį „Tiguan“. Europoje viskas mažesnio dydžio – namai, prekybos centrai, parkavimo vietos, automobiliai ir jų varikliai. Grįžęs iš Amerikos, čia tarsi imi jausti iš naujo. Ir man tai visai patinka.
Praėjusį sezoną su San Chosė „Sharks“ pavadinai keistu. Kodėl?
Sezonas prasidėjo spalį, o aš varžybas dar žiūrėjau namuose per televizorių. Niekas man nieko nebuvo pasiūlęs. Nenorėjau taip baigti karjeros, tačiau laimėti paskutines varžybas ir iškovoti taurę pavyksta retam sportininkui. Buvau pasirengęs visą sezoną likti namie ir man tai visai patiko. Vežiodavau sūnų į futbolo treniruotes, pažiūrėdavau, kaip žaidžia, kartu grįždavome namo, visi valgydavome vakarienę. Tomas žaidė keliuose turnyruose. Nuvažiuoji, išskleidi kėdę, pažiūri, pasikalbi su treneriu, tėvais, kartu pavalgai, kamuolį paspardai. Būti tik tėvu man patiko. Tuo pat metu treniravausi, palaikiau formą, lyg ir norėjosi ant ledo, tačiau tragedijos nebuvo, kad niekas nekviečia žaisti.
Pinigai manęs nedomina, noriu žaisti, mano karjeroje – toks metas, kai ledas svarbiau už pinigus.
Vis dėlto atsidūrei San Chosė „Sharks“ klube ir nedaug trūko, kad su juo būtum iškovojęs Stenlio taurę. O šiandien štai kalbi apie kryžkelę…
Kryžkelė, nes vis dar nesu apsisprendęs, nors atsisveikinti jau galėčiau. Nesakau „ne“, nes jei pasitaikytų pasiūlymas iš klubų, įsikūrusių netoli Naujojo Džersio, kur gyvename su šeima, dar svarstyčiau. Pinigai manęs nedomina, noriu žaisti, mano karjeroje – toks metas, kai ledas svarbiau už pinigus. Jaučiu, kad dar galiu žaisti, bet gyventi vienam, be šeimos nepatiko. Vaikai ir žmona atskrisdavo aplankyti, tačiau San Chosė nuo Naujojo Džersio – penkios valandos skrydžio lėktuvu. Netgi trijų valandų laiko skirtumas mums trukdė bendrauti internetu. Daugiau taip nenoriu.
Ir apie sveikatą privalau pagalvoti, jei noriu su anūkais spardyti kamuolį. Niekuomet nesiskundžiau, bet operuotos kojos kaskart primena apie save, jos mėgsta būti lepinamos, joms reikia nuolatinės gydytojų priežiūros. Šimtu procentų sveikas buvau jau labai seniai…
O ir vaikai auga. Sūnui – tuoj keturiolika, paauglystė prasidės. Dar keletas metų ir jis paliks namus, tada tikrai gailėsiuosi, kad kartu praleidome per mažai laiko. Taigi, kai viską sudedi į krūvą, tenka rinktis, kas tau iš tiesų svarbu.
Ir tu renkiesi – šeimą?
Šiuo metu man tikrai svarbiausia – šeima ir sveikata. Nežinau, kaip tą laiką išmatuoti, viduje tarsi vis dar jautiesi dvidešimties, bet kai pažiūri į vaikus, supranti, kad metai bėga labai greitai.
Nežinau, kaip tą laiką išmatuoti, viduje tarsi vis dar jautiesi dvidešimties, bet kai pažiūri į vaikus, supranti, kad metai bėga labai greitai.
Ar svarstei, ką veiktum, jei baigtum ledo ritulininko karjerą?
Norėčiau pamatyti tai, ko nesu matęs, svajoju nukeliauti į šalis, kuriose nesu buvęs. Neskubėdamas pavažinėčiau po Italiją, Ispaniją, Prancūziją, būtinai aplankyčiau Japoniją. Ledo ritulio tose vietose juk neteko žaisti.
Kanadoje, netoli Monrealio, visada turėjote savo namus. Gal su šeima grįši ten?
Tie namai – mano bazė. Kad ir kur žaidžiau, jie visada buvo, nė minties nekilo parduoti. Su šeima ten leisdavome vasaras, aš treniruodavausi, žvejodavau. Kanada – puiki, tik žiemos ten šaltos ir ilgos. Užtat turime planą visam laikui iš Naujojo Džersio persikraustyti į Floridą – šalia Majamio turime namą, brolis Audrius irgi netoliese gyvena. Žiemas leistume prie Atlanto vandenyno, kur visada geras oras, o vasarotume Kanadoje, kur ne taip karšta.
Dainiaus Zubraus momentai
Reportažas apie Dainių Zubrų
[alert color=”violet”]Įdomybė
Šiaurės Amerikos nacionalinės ledo ritulio lygoje NHL Dainius Zubrus debiutavo Filadelfijos „Flyers“ klube 1996 m. spalio 5 d. ir jau pirmose rungtynėse pelnė įvartį. Lietuviui buvo 18 metų. Dainius Zubrus – pirmasis ir vienintelis lietuvis, sužaidęs NHL tūkstantį rungtynių.[/alert]
Tekstas – Laisvės Radzevičienės
Nuotraukos – Vyganto Skaraičio ir asmeninio albumo
Simfonija ant ledo – naujas P. Vanago ir M. Dobiazko iššūkis