Viena geriausių Lietuvos čiuožėjų Elžbieta Kropa ant pačiūžų stovi jau nuo ketverių metų. Pavojingi šuoliai, dažni kritimai ir skaudžios traumos jos neatbaido nuo noro tobulėti. Sportininkė įsitikusi – jos galimybės ribos dar toli, todėl motyvacijos siekti pergalių ir garsinti savo šalį yra į valias.
Mūsų portalui E. Kropa papasakojo apie savo pažintį su sportu, dailiojo čiuožimo ypatybes, savo idealus ir kalėdinių švenčių laukimą.
Kaip atradai dailųjį čiuožimą?
Su dailiuoju čiuožimu susipažinau kai man buvo ketveri metai. Buvau labai aktyvus vaikas ir mano tėvų draugai pasiūlė mane nuvesti į čiuožimo būrelį. Tėvai ilgai priešinosi, tačiau pati labai norėjau pabandyti ir po dviejų mėnesių įkalbinėjimų leido man išeiti ant Akropolio ledo. Pirmą kartą atsistojus ant ledo iškart pradėjau čiuožti pati, be trenerio pagalbos. Man labai patiko ir tėvai nusprendė, kad galiu lankyti čiuožimo būrelį. Po to jau viskas tapo rimtu ir profesionaliu užsiėmimu. Pati iškart supratau, kad tai – mano sportas.
Kokių savybių reikia šiame sporte?
Reikia labai didelio užsispyrimo ir, sakyčiau, mokėjimo išjungti savisaugos instinktą per treniruotes, kadangi jei labai bijosi kristi ir saugosi save, tai sunku bus kažką išmokti. Taip pat labai svarbu yra būti psichologiškai stipriam, nes čiuožime yra daug psichologinių faktorių, kurie trikdo.
Kokių sąlygų čiuožimui trūksta Lietuvoje?
Trūksta ledo arenų. Pati esu iš Vilniaus, bet nuo 2013 metų kiekvieną dieną važinėju treniruotis į Kauną. Kadangi ten yra sporto mokykla, o mes – aukšto meistriškumo sportininkai – turime savo laiką, kur galime treniruotis, nebijodami sutraumuoti save ar kitus. Vilniuje vaikai treniruojasi masiniame čiuožime, kur daug žmonių ateina tiesiog praleisti laisvalaikį. Tokiomis sąlygomis yra labai sunku tobulėti ir siekti aukštų rezultatų.
Ar turi idealą? Kuriais čiuožėjais labiausiai žaviesi?
Manau, kad kiekvienas sportininkas turi savo idealą. Aš labai žaviuosi Japonijos čiuožėju Yuzuru Hanyu. Jis turi nuostabų slydimą ir puikius šuolius. Iš panelių žaviuosi amerikiete Mariah Bell. Ji per savo šokį perduoda visas emocijas ir tikrai yra nuostabus jausmas žiūrėti kaip ji čiuožia.
Šis sportas gana pavojingas. Ar nebuvo kilusių minčių – kam viso to reikia? Kaip randi motyvacijos?
Krentu labai dažnai, traumų taip pat buvo labai daug. Tarp jų – ir pakankamai rimtų. Vienu metu galvojau, kad net nepavyks atsistatyti ir grįžti ant ledo, tačiau viskas susiklostė gerai ir po metų pertraukos vėl galėjau čiuožti. Bet iki šiol jaučiu pasekmes.
Daug kartų mąsčiau mesti sportą ir užbaigti viską, buvau net padariusi trijų mėnesių pertrauką, kad susitvarkyčiau psichologiją ir suprasčiau, ar tikrai man to reikia. Motyvuoja tai, kad žinau, jog galiu daugiau ir dar neparodžiau visko. Taip pat motyvuoja mintis, kad galiu patekti į olimpines žaidynes. Iki šiol dar nė viena Lietuvos pavienio čiuožimo atstovė nedalyvavo olimpinėse žaidynėse. Svarbiausia, kad sveikata būtų gera.
Kurie yra tavo mėgstamiausi dailiojo čiuožimo elementai ir kuriuos labiausiai norėtum patobulinti?
Tie elementai, kuriuos atlieku, tikrai yra geri. Daug trenerių žavisi mano šuoliais. Taip pat teisėjai gerai vertina mano šuolinius elementus, kuriuos aš labai mėgstu ir jie man gerai ir lengvai pavyksta. Norėčiau patobulinti savo suktukus, taip pat išmokti naują šuolių kombinaciją ir ją pademonstruoti per varžybas.
Kaip atrodo tavo didžiosios metų šventės?
Šventes praleidžiu su tėvais namuose, nes dėl treniruočių ir varžybų paprastai beveik nebūnu namie, todėl visada labai noriu pabūti su šeima. Kai leidžia galimybės, šventes paminiu ir su artimiausiais draugais, nes labai vertinu tikrą draugystę. Švenčių visada labai laukiu.
Ačiū už pokalbį.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: Ketrin Ruris, Dmitriy Putintsev
LIUCIJA VAITUKAITYTĖ: SĖKMĖS ISTORIJA, SUGRĮŽIMAS IR SVAJONĖ