Pastaraisiais metais futbolas britų salyne, o ypač Anglijos „Premier“ lygoje keičiasi itin sparčiai. Atvykę nauji strategai netrunka įdiegti savo sėkmingas sistemas, kurias po pergalingų sezonų perima daugelis lygos klubų. Tiesa, ne visos sėkmingos sistemos pasižymi naujovėmis, kaip parodė prieš dvejus metus lygą šturmavęs „Leicester“. Apžvelkime pastarųjų trijų sezonų sėkmės formulių detales bei jų įtaką tolimesnei „Premier“ lygos raidai.
2016 m. –„Leicester“ pasaka be kamuolio
Ankstyvojoje „Premier“ lygoje, nuo pat jos įsikūrimo, taktika 4-4-2 buvo raktas į pergalę. Sero Alexo Fergusono vadovaujama „Manchester United“ pelnė daug titulų, rungtyniaudama dviem puolėjais, tačiau bėgant laikui, išsidėstymas pamažu evoliucionavo į 4-4-1-1, vėliau į 4-2-3-1. Nuo 2003 metų, Anglijos „Premier“ lygoje taktika 4-4-2 buvo naudojama vis rečiau. Jei prieš 15 metų, 80% komandų naudojo šį išsidėstymą, tai 2015 m. skaičius sumenko iki 10%.
Dviejų puolėjų taktika pasiteisindavo retai, iki tol, kol į Angliją atvyko Claudio Ranieri. Italas nepabijojo tuo metu vos lygoje išlikusiame klube įdiegti savo futbolo sistemą, kuri per daugelį metų jau buvo pamiršta. Kol visos šiuolaikinio futbolo taktikos buvo susikoncentravusios į žaidimą su kamuoliu, „Leicester“ darė priešingai – pergalingąjį sezoną jie buvo viena prasčiausių lygos komandų pagal kamuolio kontrolę bei tikslių perdavimų procentą. Ekipa pasikliaudavo savo greitais krašto futbolininkais bei puolėjų duetu, kuriam užtekdavo menkiausios kontraatakos ir kamuolys būdavo vartų tinkle. Jei varžovai laikė aukštą gynybinę liniją, tuomet kontraatakos liedavosi laisvai – Riyado Mahrezo bei Jamie Vardy nepavydavo daugelis lygos gynėjų, kuomet jie susirungdavo sprinto rungtyje dėl aukšto kamuolio.
Žinoma, svarbiausia komandos dalis neabejotinai buvo N‘Golo Kante. Prancūzas aikštės viduryje palaikė didelę žaidimo spartą, kuri leido užklupti varžovus nepasiruošusius. Vos už 35 mln. klubą palikęs centro saugas buvo neįkainojamos vertės – Kante nemušdavo įvarčių, neatlikdavo rezultatyvių perdavimų, tačiau pradėdavo atakas, kurių užbaigimu rūpinosi Shinji Okazaki bei Jamie Vardy. Japono statistika taip pat neblizga dideliais skaičiais, tačiau Okazaki visuomet sukurdavo progas Vardy, primindamas Denniso Bergkampo bei Iano Wrighto duetą, kuomet vienas atlikdavo darbą sukurdamas, kitam telikdavo įmušti.
Iš pastarųjų trijų lygos čempionų, „Leicester“ padarė mažiausią įtaką angliškam futbolui. Daugelis tikėjo, jog šis titulas buvo tik atsitiktinumas ir neskubėjo vaikytis Claudio Ranieri treniravimo metodų – žaidimo be kamuolio ar atliekant itin mažai perdavimų. Kaip žinote, šiais metais „Premier“ lygą vėl laimėjo komanda, triuškinusi varžovus kamuolio kontrolės persvara, tad, atrodo, jog Ranieri metodas greitu metu nepasiteisins. Galima sakyti, jog „Leicester“ sėkmė padėjo vos vienai komandai – Londono „Chelsea“, kurie, perėmę „lapių“ lyderį N‘Golo Kante, tą patį sezoną laimėjo lygą, tačiau su kitokiu žaidimo braižu, kurį stengėsi perimti itin daug ekipų.
2017 m. – trijų gynėjų karštligė
Priešpaskutiniai du „Premier“ lygos sezonai įėjo į istoriją – pirmą kartą čempionatą du kartus iš eilės laimėjo italų strategai – Ranieri bei „Chelsea“ pergalingai startavęs Antonio Conte. Skirtingai negu pirmasis, buvęs Italijos rinktinės strategas į Angliją atvežė akiai patrauklią bei atakuojančią 3-4-3 sistemą.
Tiesa, italas savo žygį Anglijoje pradėjo pasirinkdamas išsidėstymą 4-1-4-1. Tokią strategiją Conte išbandė pirmą kartą savo karjeroje ir ji vaisių nedavė – po šešerių rungtynių dešimt taškų iš aštuoniolikos tikrai nebuvo rimta paraiška į titulą. Tuomet „Chelsea“ ėmė žaisti trimis gynėjais – taip, kaip tai darė Conte treniruojama Italijos rinktinė bei Turino „Juventus“.
Svarbiausi sistemos žmonės pergalingą sezoną neabejotinai buvo centro saugai. Jie sukurdavo erdves krašto futbolininkams atakuoti pritraukdami gynėjus – puikus N‘golo Kante sezonas leido Victorui Mosesui atgaivinti karjerą klube ir išbandyti jėgas naujoje rolėje. Taip pat pasižymėjo ir Marcosas Alonso, kuriam puikiai sekėsi susižaisti su Edenu Hazardu. Belgui čempioniškasis sezonas buvo tikra atgaiva po praėjusių metų – Hazardas neabejotinai turėjo daugiausiai laisvės ir dažnai atlikdavo sprintus link aikštės vidurio, priviliodamas vieną centro gynėją ir sukurdamas kiekybinę persvarą Diego Costos bei Pedro/Williano duetui.
Trijų gynėjų taktika „Chelsea“ kaip mat atnešė titulą ir ją perimti kitame sezone norėjo daugelis ekipų. Čempionų įtaka buvo jaučiama.
2017-2018 m. lygos sezono starte net šešios ekipos savo kampanijas pradėjo pasirinkdamos trijų gynėjų taktiką aikštėje – „Manchester City“, „Stoke“, „Everton“, „Crystal Palace“, „Arsenal“ ir čempionai „Chelsea“. Lyginant su ankstesniais sezonais skaičiai išaugo ženkliai.
„Man City“, „Everton“ bei „Crystal Palace“ tris gynėjus naudojo tik sezono pradžioje ir neilgai eksperimentavo su tokiu išsidėstymu. Likusios trys komandos, galima sakyti, nudegė pasirinkdamos šią taktiką – „Arsenal“, kuomet žaidė trimis gynėjais, laimėjo tik pusę rungtynių (10 iš 20), „Chelsea“ pasirodė kiek geriau, tačiau rezultatas buvo ženkliai prastesnis ir klubas užėmė vos penktą vietą.
Savo ruožtu „Stoke“ strategui Markui Hughesui tais pačiais metais taktika 3-4-3 kainavo trenerio postą, tačiau pelnė ir naują kontraktą. Sezono pradžioje atakuojantį futbolą mėginęs žaisti strategas pirmas vienuolika iš 13 rungtynių žaidė trimis gynėjais ir iš galimų 33 taškų pelnė vos dvylika. „Stoke“ lapkričio gale buvo įsitaisęs 15 vietoje ir iš ten nepajudėjo iki sausio – mėnesio, kuomet prasideda tradiciniai trenerių atleidimai. Hughesui buvo parodytos durys, tačiau vėliau valas gavo dar vieną šansą – Mauricio Pellegrino atleidusi „Southampton“ griebėsi patirties šiaudo ir į postą paskyrė Hughesą. Šis, nieko nelaukęs, jau pirmose rungtynėse grįžo prie trijų gynėjų ir startavo pergale. Kaip paaiškėjo vėliau – taktika buvo išlaikyta iki pat sezono pabaigos, o apatiniame trejete buvęs „Southampton“ išsikapstė ir suteikė Hughesui kontraktą. Tiesa, šį sezoną Hughesas klube nebenaudoja sėkmingojo metodo – pasirinko išsidėstymą 4-4-2, kuris veikia sėkmingai ir „Southampton“ kraityje jau turi dvi pergales.
2018 m. – gerai žaidžia kojomis?
Tokį klausimą po „Man City“ veiksmų praėjusią vasarą kėlė klubo fanai. Po prasto Claudio Bravo pasirodymo Pepas Guardiola suskubo įsigyti Lisabonos „Benfica“ vartininką Edersoną, kuris tapo vienu iš kertinių aspektų kovoje dėl titulo. Prioritetas naujam vartininkui buvo puikus kamuolio valdymas, kuriuo vartininkas iš Čilės galėjo pasigirti retai. Klystantį Bravo pakeitęs Edersonas tapo brangiausiu pasaulio vartininku bent jau iki kitos vasaros, tačiau kiekvienas centas jau spėjo atsipirkti.
Pepas Guardiola kartu su Edersono atvykimu Anglijoje įtvirtino dar vieną naujovę, kuri ne taip puikiai funkcionavo pirmajame jo sezone Mančesteryje. Žaidimas „Manchester City“ ekipoje vadovaujant ispanui visada pradedamas nuo gynėjų bei vartininko. Pasiteisinus tokiai taktikai, įprasta, jog kelios lygos ekipos bando perimti žaidimo braižą.
Šį sezoną jau pamatėme gan daug panašaus žaidimo apraiškų lygoje. „Liverpool“ praėjusią vasarą taip pat sumušė brangiausio vartininko rekordą kuriam laikui – įsigijo Alissoną, Edersono tautietį, kuris taip pat pasižymi geru žaidimu kojomis. Tiesa, brazilas jau spėjo prisižaisti, po savo klaidos praleidęs įvartį rungtynėse su „Leicester City“, kuomet nesėkmingai bandė apgauti varžovų futbolininką. Pats Alissonas žadėjo, jog nebijos rizikuoti žaisdamas kojomis, tad tokių klaidų arba kaip tik labai meistriškų žaidimo elementų išvysime dar ne vieną.
Nuo vartų šį sezoną bando žaisti ir Londono „Arsenal“. Po keturių turų Petras Čechas užima pirmą vietą pagal atliktus perdavimus tarp vartininkų, o puikių žaidimo nuo gynybos pavyzdžių matėme klubui nesėkmingame Londono derbyje. „Arsenal“ antrąjį savo įmušė žaisdami nuo vartų – Alexas Iwobi pasinaudojo Cesaro Azpilicuetos pasyvumu ir užbaigė ataką, kurioje dalyvavo 8 ekipos futbolininkai. Visgi nugalėti „Man City“ sezono starte jų pačių ginklu nepavyko – presingavę miestiečiai neleido žaisti laisvai nuo savos pusės ir „Arsenal“ turėjo ieškoti kitų variantų.
Sunku nuspėti, ar šie metai įneš naujų vėjų kituose „Premier“ lygos sezonuose. Po keturių turų didžiausia taktinė naujovė – kol kas veikianti be priekaištų „Watford“ schema 4-2-2-2. Troy Deeney poroje su Andre Gray užima ryšininko poziciją su keturiais centro saugais, o tai leidžia turėti daugiau opcijų atakoje, ir tuo puikiai naudojasi jau tris kartus pasižymėjęs Roberto Pereyra. Klubas kol kas laimėjo visas rungtynes, už „Watford“ pergalę lygoje jau statomos milžiniškos pinigų sumos, o treneris Javi Gracia kaip mat paneigė visas prognozes, jog jis pirmasis neteks darbo lygoje.
Tekstas: Lauryno Puikio
Nuotraukos: Scanpix
BŪK PASIRUOŠĘS MARATONUI