Lietuvos dviratininkė Inga Čilvinaitė-Češulienė, šiuo metu atstovaujanti Italijos komandai „Aromitalia-Basso Bikes-Vaiano“, praėjusių metų rugpjūtį šventė reikšmingą pergalę – po 8 m. pertraukos ji trečią kartą tapo Lietuvos dviračių plento grupinių lenktynių čempione. Su Inga kalbėjome apie valią grįžti į sportą, šeimą ir, žinoma, kaip sportininkė spėja treniruotis, dirbti bei auginti vaikus.
Į dviračių sportą sugrįžote po 8 m. pertraukos ir praėjusių metų vasaros pabaigoje tapote Lietuvos dviračių plento grupinių lenktynių čempione. Papasakokite, kiek laiko ir kokių valios pastangų prireikė pasiekti tokio puikaus rezultato?
Profesionaliai sportuoti baigiau 2014 m., bet visada kažkiek judėjau, nes sportas jau yra įaugęs į mano kraują. Dviratis buvo pastatytas tik tada, kai laukiausi. 2019 m. sužinojau, kad Lietuvos čempionatas vyks Šilalėje, mano gimtinėje, tad labai norėjau sudalyvauti. Pasakiau tai vaikystės treniruočių draugui Eligijui Dališanskui, kuris irgi jau seniai nesportavo. Jis irgi nusprendė startuoti – net pasiūlė susilažinti, kas geriau pasirodys. Aišku, lažybas pralošiau.
Tačiau po mūsų lažybų pradėjau daugiau važinėti. Prieš čempionatą startavau keliose varžybose Lietuvoje su mėgėjais – siekiau pasižiūrėti, kokiame lygyje esu po pertraukos ir ar verta startuoti čempionate. Pernai pasiruošimas jau buvo sistemingesnis, turėjau ir daugiau varžybų. Vėliau buvau pakviesta su rinktine važiuoti į Lenkijos varžybas – taip ir ėjau čempionės titulo link. Iš tikro starte stovėjau rami, galvojau, kaip bus, taip, bet viduje labai labai norėjau laimėti. Važiuodama paskutinius metrus, išgirdau savo vyro Viktoro palaikymą, tai dar pridėjo jėgų! Galiu pasakyti, kad be jo nuolatinio palaikymo ir paskatinimų aš būčiau ir toliau važinėjusi tik savo malonumui.
Kuo ši pergalė skiriasi nuo 2005 bei 2012 m. šios rungties pergalių?
Lietuvos čempionatus paskutiniais metais nėra taip sunku laimėti, kaip būdavo ankščiau, nes šiuo metu labai maža konkurencija. Plius, kai turiu tokią palaikymo komandą – vyras su vaikais beveik visada per varžybas važiuoja paskui mane su mašina, tai negali nesistengti (juokiasi).
Ne tik treniruojatės, tačiau nuo 2016 m. dirbate dviračių sporto trenere Ignalinos rajono švietimo ir sporto paslaugų centre, auginate beveik ketverių metų sūnų Majų ir trečius metus einančią dukrą Tėją. Kaip atrodo eilinė Jūsų diena?
Mano dienotvarkė beveik kiekvieną dieną atrodo taip pat: Majuką ir Tėjytę nuvedame į darželį, tada treniruojuosi ir keliauju į darbą.
O kaip atrodo Jūsų savaitgaliai?
Būdama trenere, beveik neturiu savaitgalių, nes jų metu dirbame. Be to, savaitgaliais dažniausiai vyksta varžybos.
Taigi, esate sportininkė, trenerė, mama. Kuri iš šių pareigų Jums maloniausia?
Dar pamiršote paminėti, kad ir žmona (juokiasi). Šiaip į kiekvieną pareigą stengiuosi žiūrėti atsakingai, bet pirmoje vietoje visada yra ir bus mano šeima.
Ar turite paslaptį, kaip Jums pavyksta viską suderinti ir visur suspėti?
Reikia labai kažko norėti ir turėti tikslą, tada lengviau yra jo link eiti. Bet, žinoma, be vyro palaikymo ir jo visapusiškos pagalbos būtų labai sunku. Jis man labai labai padeda, ačiū jam už tai! Taip pat mums labai padeda Ignalinoje gyvenanti vyro mama ir dažnai atvažiuojanti Viktoro sese Ina. Joms taip pat esu labai dėkinga.
Kokie Jūsų artimiausi sportiniai planai? Gal yra rezultatas ar pergalė, kurio labai norėtumėte pasiekti?
Garsiai apie tai kalbėti dar anksti ir nedrąsu, bet labai norėčiau sudalyvauti kitose Paryžiuje vyksiančiose olimpinėse žaidynėse.
Kalbino Karina Sėrikova
I. Čilvinaitės-Češulienės asmeninio albumo nuotr.
Jėgos aitvarų čempionė Gabrielė Pioraitė: noriu dalintis savo aistra