„Kai aš išgirstu sportininko rūpesčius, man nedaug užtrunka įsigilinti į jo problemą, nes, greičiausiai, pati tą jau išgyvenau ir ne vieną kartą“, – sako olimpietė biatlonininkė Gabrielė Leščinskaitė, neseniai grįžusi iš Europos jaunimo olimpinio festivalio, kur išbandė jaunesniosios sporto psichologės amplua. Šių metų birželį psichologijos bakalauro diplomą į rankas paėmusiai 26-erių sportininkei tai buvo pirmoji darbinė patirtis. Interviu su Gabriele kalbame apie tai, ar buvimas profesionaliame sporte padeda sporto psichologės darbe, su kokiais emociniais sunkumais susiduria sportininkai ir kokie artimiausi merginos ateities planai.
Visų pirma, atskleiskite, kodėl pasirinkote psichologės specialybę?
Studijuoti psichologiją pasirinkau, nes tai buvo labiausiai mane dominantis dalykas. Žinoma, tuo metu neįsivaizdavau, kaip gali būti sudėtinga derinti profesionalų sportą ir nuolatines studijas, tačiau mano atkaklumas padėjo man nenuleisti rankų, kryptingai studijuoti ir visgi pabaigti universitetą.
Papasakokite, kaip atrodė Jūsų darbas olimpiniame festivalyje?
Kadangi kartu į festivalį vyko pagrindinis delegacijos psichologas Andrius Liachovičius, o aš buvau tik jo asistentė-praktikantė, darbo man kliuvo ne tiek jau ir daug. Darbas tokiame renginyje atrodo gana paprastai: iš pradžių visi sportininkai yra bendrai supažindinami su sporto psichologijos sritimi, papasakojama, kas yra sporto psichologas ir kokie jo pagrindiniai tikslai. Tada bet kuris asmuo iš komandos, kuris jaučia, kad turi su sportine veikla susijusių keblumų, gali ateiti į konsultaciją.
Kadangi šį kartą dirbome su jaunimu, buvo labai svarbu sumažinti stigmą, kad tokios konsultacijos reikalingos tik asmenims, turintiems psichologinių problemų, ir suteikti visas įmanomas sąlygas jaunuoliams jaustis laisvai ir nevaržomai. Taip pat reiktų paminėti, kad festivalis vyko tik vieną savaitę, todėl pasiekti stebuklingų rezultatų per tokį trumpą laika yra tiesiog neįmanoma. Sportinis pasirengimas panašiems įvykiams vyksta keletą mėnesių, tad ir psichologinis pasiruošimas turėtų būti pradėtas dar gerokai iki startų.
Su kokiais emociniais sunkumais per varžybų savaitę susidūrė mūsų jaunieji sportininkai? Kokiomis temomis daugiausiai konsultavote?
Jaunieji sportininkai susiduria su įvairiais sunkumais, priklausomai nuo asmeninių savybių, sporto šakos, treniravimosi aplinkos, patirties. Visgi yra ir tokių dalykų, kurių sunkiai išvengia dauguma sportininkų, pavyzdžiui: streso ir nerimo įveika, varžybų baimė, spaudimo iš aplinkos problema, ypatingas jaudulys, pasitikėjimo stoka, negatyvi vidinė kalba, probleminiai trenerio ir sportininko santykiai, pernelyg sunkus pralaimėjimo išgyvenimas ir t.t.
Kaip jautėtės naujame amplua?
Sporto psichologės vaidmuo man buvo gana įdomus, keliantis iššūkių, nenuspėjamas. Jaučiausi netgi keistai, suvokusi, kad šiuo metu esu kitoje „barikadų“ pusėje. Iki šiol visuomet gyvenau sportininkės kailyje ir viską mačiau tik iš sportininkės perspektyvos, o dabar teko į sportą pažvelgti kitu kampu. Ši patirtis man suteikė gyvenimo pamokų ir plačiau atvėrė akis. Pamačiau, kad būti aptarnaujančio personalo dalimi reiškia šiek tiek daugiau, nei tik atlikti tai, kas tau priklauso. Ypatingai jaudinančia patirtimi tapo stebėti sportininko pasirodymą varžybose, žinant, kad prieš tai kartu dirbote ir sukūrėte artimą ryšį.
Ar tai, kad pati esate profesionali sportininkė padeda psichologės darbe ir kaip?
Tai, kad pati esu sportininkė, man išties padeda sporto psichologijos praktikoje. Tai nėra kažkas ypatingo, nes visi, kurie kažkada profesionaliai sportavo, geba geriau įsijausti ir suprasti sportininko gyvenimo subtilybes. Kai aš išgirstu sportininko rūpesčius, man nedaug užtrunka įsigilinti į jo problemą, nes, greičiausiai, pati tą jau išgyvenau ir ne vieną kartą. Visgi šioje vietoje gresia pavojus „pritempti“ unikalų sportininko patyrimą prie savo asmeninės praeities, todėl labai svarbu gebėti atsiriboti nuo savo, kaip sportininkės, gyvenimo ir sutelkti dėmesį tik į tai, ką išgyvena klientas. Kitas dalykas – profesionalus sportas yra labai specifinė gyvenimo sritis, kurioje yra daug fizinės kančios. Jeigu aš pati nebūčiau sportininkė, man klausant kitų atletų pasidarytų labai neramu, gaila, liūdna ir pikta, tačiau iš tiesų, nuolatinis savo fizinių ribų plėtimas, yra kasdieninė duona sportininkų gyvenime.
Kokie Jūsų ateities profesiniai tikslai? Ar planuojate derinti psichologės darbą ir biatloną?
Kol kas neplanuoju dirbti sporto psichologe dėl kelių priežasčių. Pirma, tam, kad galėčiau savarankiškai tuo užsiimti, būtina baigti magistro studijas. Antra, tęsti studijų dabar neketinu, nes nesu tikra, kad tai yra man skirtas kelias. Trečia, grįžtu į biatlono treniruotes, o sportuoti ir kartu dirbti psichologo darbą būtų pernelyg varginanti veikla.
Kokioms varžybos ruošiatės, kokie artimiausi Jūsų sportiniai planai?
Ruošiuosi varžybų sezonui, kuris prasidės lapkričio pabaigoje. Po praeito sezono daviau sau daugiau laiko atsipūsti ir turėjau galimybę pamiršti apie sunkų darbą, tačiau dabar jau atėjo laikas grįžti į biatlono vėžias.
Kalbino: Karina Vladičkė
Nuotraukos: asmeninio G. Leščinskaitės albumo
Unikali E. Boroškos karjera – tarp ledo ritulio ir golfo rinktinių