Spalio mėnesį surengtas vienas didžiausių ir gražiausių bėgimų Lietuvoje – „Trail Kuršių Nerija“. Čia sportininkai varžėsi įvairiose distancijoje, bėgdami gražiausiais Kuršių Nerijos takais bei takeliais.
Pačioje ilgiausioje – net 104 km – distancijoje šiais metais greičiausias buvo Robertas Antropikas. Jis finišavo per 9 val. 8 min. 49 sek.
Bėgimo mylėtojas „Sportlandmagazine.lt“ papasakojo apie atsiradusią meilę ilgiems nuotoliams, „Trail Kuršių Nerija” aktualijas bei stiprų šeimyninį ryšį.
Kaip susidomėjai „trail“ ir ilgų distancijų bėgimais?
Ilgais bėgimais susidomėjau visiškai atsitiktinai. Prieš gerą dešimtmetį, nusipirkęs savo pirmus bėgimo batus, pradėjau bėgioti reguliariai. Jau po dviejų mėnesių įveikiau savo pirmąjį pusmaratonį. Dar po mėnesio – pirmąjį maratoną. Vingio parke, vienas, per karščius. Nors fiziškai jaučiausi tragiškai, bet didžiavausi, kad pavyko įveikti užsibrėžtą tikslą. Nuo to laiko kasmet išbandau jėgas maratono ar ilgesnėje distancijoje. Dabar po varžybų jaučiuosi tikrai gerai ir su šypsena prisimenu savo pirmąsias patirtis.
Bekelės bėgimu labiau susidomėjau prieš penkis metus, kai gyvenau Santariškėse. Šalia puikus Verkių regioninis parkas. Prieš darbus prasibėgti, išsimaudyti ežere buvo tikras malonumas. Nors kol kas dažniau dalyvaudavau tradicinėse maratono varžybose, tačiau dabar labiau linkstu link bekelės varžybų. Ateity neatmetu galimybės išbandyti jėgas ir triatlone.
Laimėjai „Trail Kuršių Nerija“ 104 km bėgimą – kas labiausiai įsiminė iš šio renginio?
Šiais metais bėgti šią distanciją buvo tikras malonumas. Oras puikus – saulėta, silpnas pietų vėjas. Nuo Parnidžio kopos iki Smiltynės teko bėgti ir prieš tai. Buvo smagu grįžti ir pasimėgauti puikia Kuršių Nerijos gamta, ošiančia jūra. Pirmoje trasos dalyje teko nemažai bendrauti su kitais bėgikais, bet antroje pusėje daugiausiai bėgau vienas, ne taip dažnai pavyksta pabūti su savimi. Nors distancija ilga, bet pats bėgimas neprailgo. Turbūt labiausiai džiaugiuosi, kad nepakišo kojos jokie netikėtumai, renginio organizavimas buvo puikus, o finiše laukė artimieji. Tai ir skatino judėti pirmyn. Nenuvertinu kitų renginių, bet „Trail Kuršių Nerija“ tikrai gražiausias bėgimas Lietuvoje, į kurį planuoju grįžti jau kitąmet.
Tokie nuotoliai turbūt sukelia kažkokius iššūkius. Kas būna sunkiausia ir kaip su pavyksta tuos sunkumus nugalėti?
100+ km bėgau jau antrą kartą. Tokioje distancijoje, be fizinio pasiruošimo, yra ir daug kitų faktorių, kuriuos reikia įsivertinti prieš bėgant. Be tinkamo fizinio pasiruošimo, svarbu susiplanuoti tinkamą maistą. Nemažiau svarbu išmėginti maistą treniruočių metu.
Kai turi užsibrėžęs tikslą, pakankamai motyvacijos, tai padeda nepalūžti psichologiškai. Prieš varžybas susitaikau, kad bus sunku. Bet tuo pačiu, noriu būti pavyzdžiu savo trims vaikams- kai turi tikslą ir atkakliai jo sieki viskas tampa įmanoma.
Pirmam kartui 100+ km siūlyčiau bėgti su lydinčiu žmogumi, kuris turi patirties. Padės ne tik techniniais patarimais, bet ir morališkai. Tikrai yra daug netikėtų faktorių, kurie gali ištikti bėgimo metu. Pavyzdžiui, bėgant taką aplink Vilnių (108 km), likus kilometrui iki finišo, netyčia suplėšiau batą į kelmą. Finišavau praktiškai be pusės bato. Tokie netikėtumai tik pagyvina patį bėgimą, daro jį įdomesnį.
Kaip suprantu, mėgstate keliauti – ar užsienyje irgi sudalyvaujate varžybose?
Džiaugiuosi, kad bėgimu susidomėjo ir mano žmona Monika. Turime tradiciją kasmet išvykti į maratono varžybas užsienyje. Tai yra mūsų savotiški pasimatymai, paliekam vaikus pas senelius, visą savaitgalį skiriame laiko sau. Tiesa, praėjusiais metais buvo kiek kurioziškas bėgimas. Įveikus Paryžiaus maratoną (tuomet pasiekiau geriausią asmeninį rezultatą), jau po finišo sužinojau, kad Monikai negera, silpna. Su metro grįžau atgal ir pasitikau ją ties 21 km. Likusią pusę distancijos bėgau kartu su ja, daugiausiai tempdamas už rankos ir taip kartu pasiekėme finišą. Finišo liniją tądien kirtau antrą kartą, taip nubėgdamas 63 km Paryžiaus maratone. Vakare sužinojome, kad Monika susirgo vėjaraupiais. Kitas mūsų „pasimatymas“ numatytas balandį Vienos maratone. Tikiuosi pavyks pasimėgauti renginiu be didesnių netikėtumų.
Stengiatės aktyviu sportiniu gyvenimu rodyti pavyzdį ir vaikams?
Specifinio noro, kad vaikai bėgtų neturiu. Man svarbu, kad sportuotų, atrastų save. Žinoma, matant sportuojančius tėvus, jie bando atkartoti savaip. Turime bėgimo takelį namie, kartais jie eina pabėgioti. Mane maloniai nustebino mano pirmokas. Šiemet Vilniaus maratone bėgo 5 kilometrus, kuriuos jam pavyko įveikti per 29 min. Ir jau prašo užregistruoti į kitus bėgimo renginius. Dėl renginių dar pagalvosiu, bet į lengvąją atletiką jau užrašiau. Su vyresnėliu dažniau nuklystam bekele į miškus. Aš bėgu, jis mina dviratį. Rodau įdomias vietas ar kartu išbandom smagesnes nuokalnes. Darželinukė dukra dar kiek per maža specifiniams sportams, bet tikiu, kad su laiku prisijungs savaip prie mūsų aktyvaus laisvalaikio leidimo.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Europos čempionate – Lietuvos šotokan karatė rinktinės triumfas
Komentarai
Šaunuolis