Bėgimas gamtos takais – neišsemiamas emocijų šaltinis

Vilniečiui bėgikui Vaidui Žlabiui sunkiausia būdavo įveikti kalniukus. Norėdamas nugalėti šį savo Achilo kulną, ėmė treniruotis Sapieginėje. Šiandien jam paklūsta kur kas rimtesni „kalniukai“ – vienam pajėgiausių Lietuvos bėgimo bekele atstovų ne per didelės ir aukščiausios Europos viršukalnės.

Įtraukė bėgimas bekele

„Bėgant plentu, kai būdavo kažkoks kalnelis, mane visada lenkdavo. Todėl žiemos metu pradėjau treniruotis Sapieginėje. Man atrodė, kad labai sunku bėgti kalnais, todėl norėjau pasiekti tokią būseną, kad nebebūtų sunku“, – tokia buvo V.Žlabio bėgimo bekele pradžia.

Bėgimas kalniukais, miškais ir laukais V.Žlabį sužavėjo taip, kad per trejus metus jis tapo vienu pajėgiausių Lietuvos bėgimo bekele, arba vadinamojo „trail“ bėgimo, atstovų.

„Šis bėgimas man daug įdomesnis, bėgant labai stipriai keičiasi aplinka. Be to, jeigu žmogus turi kažkokių traumų, problemų su kojomis, rekomenduočiau „trail“ bėgimą, nes čia minkštesnė danga. Čia ir didesnė motyvacija, nes žmogaus pradas yra gamtoje. Bėgdami plentu mes skaičiuojame kiekvieną kilometrą, o bėgant bekele tai visai nesvarbu – daugiau patiri emocijų, daugiau pamatai, sustoji atsigerti upelyje“, – emocijas, kurių patiria bėgdamas bekele, bandė perteikti V.Žlabys.

Tiesa, pasigrožėti vaizdais ne visada pavyksta. Pavyzdžiui, bėgant naktį grožį paslepia tamsa. „Bet jeigu nebėgtum, labai daug iš viso nepamatytum, nes žmonės į tam tikras vietas net neina. Ilgų distancijų varžybose mes pamatome labai daug. Jeigu kalbėtume vien apie bėgimą mišku, kas Lietuvai artimiau, galbūt tokių vaizdų nepamatytume, bet žmogaus pradas vis tiek artimesnis gamtai ir dėl to šis bėgimas teikia daug emocijų“, – pasakojo ultramaratonininkas.

Kilometrų nebeskaičiuoja

Pirmą kartą tarptautinėse varžybose vilnietis dalyvavo 2014 m. Tai buvo vienas prestižiškiausių „ultratrail“ maratonų, rengiamų Vokietijoje. Dabar per metus bėgikas dalyvauja vidutiniškai dvidešimtyje lenktynių. Metų pabaigoje jis susidaro planą, kuriame numato, kokios varžybos bus pagrindinės, kitos tampa pasiruošimo dalimi. „Lietuvoje nėra kalnų, tad reikia dalyvauti užsienyje, kad pajaustum gruntą, savo organizmą, kitokias oro sąlygas“, – niuansus dėsto bėgikas.

Vis dėlto pagrindinė jo treniruočių bazė – Vilnius. Sapieginės kalniukai, nuo kurių viskas ir prasidėjo, ir Trijų kryžių kalno laiptai jo numindžioti gana stipriai. „Bet jeigu kažkur išvažiuoju, bėgimo batai visada važiuoja su manimi“, – šypsosi sportininkas. O rengdamas treniruočių stovyklas užsienyje V. Žlabys dažniausia traukia į čia pat esančią Slovakiją.

V.Žlabio daug kas klausia, kiek jis per dieną ar per metus nubėga kilometrų. Tačiau jaunas vyras kilometrų seniai nebeskaičiuoja. „Dienos vidurkis – gal 15–20 km, – trumpam susimąstęs bando įvertinti nubėgamą atstumą. – Bet jau porą metų jų nebeseku, tai manęs nemotyvuoja – labiau žiūriu į laiką, praleistą trasoje. Mano vidutinė treniruotė trunka apie pusantros valandos“, – pasakojo bėgikas.

Karjeros bėgimas

Ilgiausiai varžybose V. Žlabiui teko bėgti prieš trejus metus, kai bėgiko bekele karjerą jis buvo tik pradėjęs. Gran Kanarijoje vykusių varžybų trasoje sportininkas praleido 18 valandų. Tuo tarpu šiais metais toje pačioje Gran Kanarijoje jis pasiekė įsimintiniausią ir didžiausią karjeros pergalę – prestižiniame 125 km kalnų bėgime „Trans Gran Canaria“ lietuvis finišavo antras. Kalnais, miškais ir dykumomis besidriekusią trasą jis įveikė per 13 val. 35 min. 38 sek.

„Aplenkiau daug pasaulio elitui priklausančių sportininkų, pagerinau trasos rekordą (aišku, pirmos vietos laimėtojas jį dar labiau pagerino). Buvo labai įdomus jausmas: visų aplinkinių džiugesys tau finišuojant ir visos Lietuvoje esančios „trail“ bendruomenės emocijos, kad štai ką mes, lietuviai, lygumų žmonės, pasiekėme kalnų bėgime. Net buvo juokaujama, kad užsieniečiai turėtų atvažiuoti į treniruočių stovyklas Lietuvoje, nors iš tiesų mes kalnų net neturime“, – juokėsi vyras.

Įspūdingos gali būti ir nebaigtos varžybos. V. Žlabys išskiria šių metų varžybas „Ultra Trail du Mont Blanc“ aplink aukščiausią Vakarų Europos kalną Monblaną. Šis prestižinis bėgimas dar vadinamas „ultratrailo“ olimpiada, per kurią bėgikai įveikia 171 km kalnuotą trasą per Alpes.

„Tai buvo kažkas įspūdingo“, – nedaugžodžiavo ultramaratonininkas, po šių varžybų dar įkopęs į 4810 metrų aukštyje esančią Monblano viršukalnę. Tačiau šių metų startas tebuvo apšilimas – jis turi planų kitąmet sugrįžti į šias varžybas tam, kad užfiksuotų Lietuvos rekordą.

Rinkdamasis varžybas, kur dalyvauti, pirmiausia jis įvertina kitų bėgikų atsiliepimus apie jas. Antra, norisi dalyvauti kuo aukštesnio lygio varžybose. „Kadangi esu vienas stipriausių Lietuvos bėgikų bekele, stengiuosi, kad pasaulis sužinotų apie Lietuvą“, – antrąjį motyvą dėstė V. Žlabys, kuriam svarbu ir tai, kad varžybos būtų įdomios, sunkios, taip pat įvertina ir finansines galimybes.

Svajonių ultramaratonininkas turi labai daug. Jis norėtų, kad varžybų geografija vis labiau plėstųsi. Svajoja apie jau minėtą rekordą, kurio užfiksuoti žada grįžti į „Ultra Trail du Mont Blanc“. Mintyse – ir sunkiausias pasaulio ultramaratonas „Tor des Geants“, kuriame bėgikai įveikia 330 km.

Avalynė – labai svarbi

Pasaulinio lygio varžybos – nepigus malonumas. Pavyzdžiui, vien startinis „Ultra Trail du Mont Blanc“ varžybų mokestis buvo 260 eurų.

Per varžybas sportininkai nešasi kuprinę, kurioje būtiniausia varžybų organizatorių nurodyta įranga. „Dažniausia tai būna prožektorius, striukė nuo lietaus, speciali apranga, nes gali staigiai pasikeisti oras, skysčiai, maistas, gelbėjimo folija, telefonas ir panašiai“, – vardijo V.Žlabys.

Avalynė bekelės bėgikams itin svarbi – ji su specialiais dygliukais, kurie padeda tvirčiau jaustis ir nenuslysti lekiant šlaitais. Profesionaliems bėgikams batus reikia keisti kas 1500–2000 km. Tad per pusmetį įveikiant 4000–5000 km tai nepigiai atsieinantis malonumas.

Norintiems bėgti bekele mėgėjams didelių investicijų nereikia – užtenka įsigyti specialią avalynę, na, ir dar gali prisireikti gertuvės.

„Ultra Trail du Mont Blanc“

Tekstas: Linos Daugėlaitės
Nuotraukos: iš asmeninio herojaus archyvo