Barjerinis bėgimas yra lengvosios atletikos rungčių grupė, kurioje sportininkai bėgdami turi šokinėti per barjerus. Nors šios rungties atstovai, kaip ir bėgikai, laikomi sprinteriais, vis dėlto skirtumų tarp įprasto sprinto bėgimo ir barjerinio bėgimo yra apstu.
Uždarose patalpose vyksta 60 m barjerinis bėgimas, o stadione – 110 m vyrams ir 100 m moterims. Taip pat yra ir 400 m barjerinio bėgimo rungtis. Dar yra 1500 m bėgimas su barjerais, tačiau jis vadinamas kliūtiniu bėgimu ir ten barjerai tėra tik dalis visų kliūčių.
Apie barjerinio bėgimo ypatumus ir aistrą jam „SportlandMagazine.lt“ pakalbino du pajėgius Lietuvos barjerininkus – Rapolą Saulių ir Martyną Vrašinską.
Bėgimas be barjerų – per daug monotoniškas
Lengvoji atletika turi daugybę rungčių, todėl kiekvienas sportininkas turi galimybę atrasti labiausiai sau tinkančią. M. Vrašinskas prieš lankydamas lengvosios atletikos treniruotes ketverius metus užsiiminėjo kiokušin karatė. Nors šis sportas nesutapo su jo charakteriu, jis stipriai paruošė lengvajai atletikai.
„Į lengvąją atletiką atėjau trišuolininko tėčio pėdomis, kur bandžiau save trišuolio ir šuolio į tolį rungtyse. Jaunesniame amžiuje treneriai nuolat leidžia išbandyti jėgas ir atrasti save ne tik savo pagrindinėse rungtyse. Taip man teko susipažinti ir su barjeriniu bėgimu, kur per trumpą laiką pavyko padaryti didžiulę pažangą. Barjerams esant giminingai rungčiai šuoliams, stumiamas greito progreso naujoje rungtyje ir kamuojančių traumų iš šuolių rungčių, nesunkiai persiorientavau į barjerinį bėgimą“, – pasakojo M. Vrašinskas.
Daugkartinis Lietuvos barjerinio bėgimo čempionas Rapolas Saulius prisipažįsta, kad bėgti su kliūtimis yra kur kas smagiau.
„Mano buvusi trenerė Erika Žiupkienė specializavosi barjerinio bėgimo rungtyje, todėl ji pasiūlė man išbandyti skirtingas barjerų rungtis. 110 m bėgimo su barjerais rungtis atrodė man daug smagesnė ir greitesnė, bei reikalaujanti mažiau savęs alinimo treniruočių metu. Bėgimas be barjerų man per daug monotoniškas, norėjosi gyvenime sau išsikelti kliūčių“, – pabrėžė R. Saulius.
Nesunku pastebėti, kad barjerinio bėgimo atstovai šuolius paverčia vientisu ir efektyviu bėgimu.
„Norint tai padaryti, turime kuo greičiau įgauti didžiausią galimą greitį priartėjus prie pirmojo barjero, – sako M. Vrašinskas. – Tęsiant bėgimą toliau, šis galingumas perauga į sprogstamą, greitąją jėgą, kuri mums leidžia atsispirti ir atakuoti barjerą iš pakankamo atstumo, kad spėtume atlikti kojų judesius išvengiant kontakto su barjeru. Dubeniui praėjus barjerą, kuo greičiau atliekami judesiai siekiant vėl atgauti kontaktą su takeliu ir tęsti bėgimą trimis žingsniais iki kito barjero – tai reikalauja judesių dažnumo ir vikrumo. Distancijoje esant dešimčiai barjerų, kartojame šiuos judesius iki pat finišo – šis bėgimas reikalauja greičio ištvermės.“
Reikia dar pridėti lankstumą, judesių koordinaciją ir gausime visą savybių krepšelį, reikalingą barjeriniam bėgimui.
R. Saulius priduria, kad pirmiausia reikia išmokti barjerais vaikščioti. Kai išmokstama eiti per barjerus, tada galima pradėti tą daryti ir bėgant.
„Sunkiausias yra pačio barjero įveikimas nuo atsispyrimo nuo žemės iki nusileidimo. Daugelis nesportuojančių mano, kad barjerus reikia šokti, bet iš tikrųjų per barjerą reikia bėgti, tai yra praleisti kuo mažiau laiko ore. Barjero įveikimas reikalauja didelės koordinacijos ir savo kūno pajutimo. Kojos ir rankos turi sinchroniškai dirbti, tad bėgant negalima nei sekundei atsipalaiduoti“, – teigė R. Saulius.
Barjerų pavojus
Kaip ir bet kurioje sprinto rungtyje, barjeriniame bėgime klaidoms vietos beveik nėra. Barjerų aukštis suaugusiems siekia 1,067 m. ir kiekvienas iš jų kelia pavojų.
„Visi barjerai yra metaliniai su plastmasinėmis viršutinėmis dalimis. Guodžia tik tai, jog konstrukcija leidžia jiems lengviau nuvirsti į vieną pusę, bet ne per lengvai, nes juos prilaiko pagal barjero aukštį reguliuojami svareliai. Vieniems pavyksta savo karjeras praeiti sklandžiai, kiti neišvengia traumų“, – aiškino M. Vrašinskas.
Barjerinio bėgimo pavojus aiškiai iliustruoja pavyzdžiai visame pasaulyje. Žinoma australė Sally Pearson teko praleisti pasaulio čempionatą dėl Deimantinės lygos varžybose kritimo metu lūžusio riešo. Tuo tarpu amerikietei pasaulio rekordininkei Kendrai Harrisn apšilimo metu lūžo ranka užkabinus barjerą, bet tai nesutrukdė jai laimėti varžybų.
„Prieš daugiau nei pusantrų metų treniruotės metu teko kliudyti barjerą, kuris kritimo metu neleido teisingai pastatyti kojos. Nutrauktas kryžminis kelio raištis su komplikacijomis po operacijos kainavo man metus laiko ir dar pusmetį grįžti į pradinę formą. Pasitaiko visko, o rizika barjeriniame bėgime kartu, ir vilioja, ir neleidžia atsipalaiduoti“, – nemalonia patirtimi dalinosi R. Vrašinskas.
„Yra posakis – kol nenukrisi nuo barjerų, tol nesi tikras barjerininkas. Teko man keletą kartu kristi ir 110 metrų ir 400 metrų rungtyse, bet dažniausiai tai įvyksta treniruotėse. Esu girdėjęs apie smarkias traumas, bet kol kas atsiperku nugaros, kojų bei rankų pabrozdinamais“, – sakė R. Saulius.
Ar įmanoma suderinti bėgimą ir barjerinį bėgimą?
Kaip jau minėta, barjerininkai yra priskiriami prie sprinterių, tačiau suprantama, jog esant tokiam savybių kraičiui, greitai bėgti lygioje distancijoje sudėtinga. Visgi išimčių yra. Olimpinis čempionas jamaikietis Omaras Mcleodas yra pirmasis barjerininkas, 110 m su barjerais įveikiantis greičiau nei per 13 sek., o 100 m – greičiau nei per 10 sek. Visgi net asmeninio 100 m bėgimo rekordo Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse būtų užtekę tik septintai vietai.
„Ir tai yra greičiausias barjerininkas, kitiems tenka girtis kiek prastesniais laikais sprinto rungtyse, tačiau jie vis dar yra itin greiti barjerininkai. Taip yra todėl, kad lavinant kitas savybes, reikalingas barjeriniam bėgimui, kitos gali nukentėti. Svarbiausia atrasti balansą ir tai kas tau leidžia bėgti greičiau būtent barjeriniame bėgime“, – aiškino M. Vrašinskas.
Šiek tiek skiriasi ir pačių sportininkų sudėjimai. Barjerininkams papildoma kliūtimi gali tapti mažas ūgis.
„Barjerinio bėgimo atstovai pasižymi didesniu ūgiu, ilgesnėmis kojomis. Ūgis palengviną bėgimą virš barjero, kas leidžia greičiau įveikti barjerą. Žemesnio ūgio barjerininkams 110 metrų rungtyje atėjus į suaugusiųjų amžių tenka arba dar stipriau dirbti arba atsisveikinti su šia rungtimi. Suaugusiųjų amžiuje barjerų aukštis pakeliamas nuo 99,1 cm iki 106,7 cm ir tai žemesnio ūgio sportininkams tampa per didelis iššūkis“, – teigė R. Saulius.
Didelių strategijų 110 m barjeriniame bėgime taip pat nėra. Jas galima dėliotis nebent ilgų ir vidutinių nuotolių bėgimuose.
„Tuo galbūt ir patrauklus šis sportas pačiam dalyviui – turi savo takelį, savo bandymą, kur analizuoti kaip padaryti viską kiek galima geriau dar iki pačių varžybų pradžios, o jų metu – kaip visiškai išnaudoti savo galimybes, nes kova vyksta su pačiu savimi“, – pridūrė M. Vrašinskas.
R. Saulius yra Lietuvos čempionas tiek 110 m, tiek 400 m distancijose, todėl skirtumų čia šiek tiek atranda.
„Ir pasiruošimas, ir pačios rungtys yra labai skirtingos, jas vienija tik pačio barjero įveikimo technika. 110 metrų bėgime barjerai yra išdėstyti kas 9,14m ir jų įveikimas reikalauja tikslios ir aštrios technikos. 400 metrų bėgime barjerai išdėstyti kas 35 metrus. Ši barjerinė rungtis reikalauja daug daugiau greičio ištvermės“, – pabrėžė R. Saulius.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Čempionė I. Čilvinaitė-Češulienė sako, kad spėti galima viską, jei tik to nori