„Noriu įrodyti, kad turėjau atstovauti Lietuvai Tokijuje“, – užtikrintai ištarė maratonininkė Aušra Garunkšnytė. Tekančios Saulės šalyje vykusias paralimpines žaidynes lengvaatletė praleido dėl apmaudžios traumos, bet negatyvius prisiminimus veja šalin. Bėgikė neabejoja – į Paryžių ji keliaus stipresnė.
Patenka tarp greičiausių Lietuvos maratonininkių
Žabaliukai – tokį žodį kalbėdama apie silpnaregius sportininkus pavartoja A. Garunkšnytė. Mergina kairiąja akimi nemato apskritai, o dešine – vos 6 procentais. Tačiau tai netrukdo ne tik gyventi visavertį gyvenimą, bet ir siekti sporto aukštumų. Praėjusiais metais Kopenhagos maratone jos užfiksuotas laikas – 3 val. 15 min. 44 sek. – patenka tarp 20 greičiausių Lietuvos stajerių rezultatų 2022-aisiais.
Solidžiu asmeniniu rekordu A.Garunkšnytė gali didžiuotis ir perpus trumpesniame nuotolyje: 2017-ųjų Kauno maratone ji netgi lipo ant prizininkių pakylos, „Hollister pusmaratonį“ įveikusi per 1 val. 30 min. 50 sek.
„Norėčiau nubėgti maratoną per 3 valandas. Tėra vos kelios paraatletės merginos, kurios maratoną bėga tokiu greičiu – būtų nerealu! Tačiau jei taip kada nors nutiks, būsiu alkana ir sakysiu, kad noriu bėgti dar greičiau“, – su kuklia šypsena tikslą įvardijo A. Garunkšnytė.
Viena greičiausių Lietuvos stajerių dažniausiai treniruojasi dukart per dieną. Iš Ukmergės kilusią, o dabar Vilniuje gyvenančią sportininkę treniruoja Jonas Žakaitis. Paraatletų čempionatuose mergina varžosi T12 klasėje – šioje grupėje startuojančių atletų regėjimo laukas mažesnis nei 5 laipsnių spinduliu.
„Karjeroje įvyko šioks toks pokytis, nes nebestartuoju viena ir mane lydi gidas. Turiu T12 klasę ir galiu pasirinkti, ar noriu būti viena trasoje, ar noriu, kad mane lydėtų vadinamas gidas. Pradėjus dirbti su Jonu nusprendėme, kad renkamės tą variantą, kuris geriausias“, – sakė A. Garunkšnytė, kurios vedliais Kopenhagoje tapo Egidijus Adomkaitis, o Frankfurte – Linas Mikalainis.
Į treniruotes A.Garunkšnytė kone visada atvyksta pirmoji. Jei „Love Streams Running“ ekipos nariai treniruotę pradeda 7.30 val. ryto, apšilimą Vilniaus lengvosios atletikos manieže darančią Aušrą išvysti galima pusvalandžiu anksčiau. Treniruotis mergina gali bet kuriuo paros metu, tačiau bėgdama tamsoje nesijaučia komfortabiliai.
„Galiu bėgti tamsoje, bet jaučiuosi nepatogiai. Blogiausias variantas, kai nėra nei šviesu, nei tamsu. Yra buvę taip, kad atbėgau į treniruotę, buvo prieblanda ir treneriui sakau, kad nieko nebematau. O jis juokaudamas atsakė „negi perėjai į T11 klasę“, – juokėsi A. Garunkšnytė.
Dėl pandemijos „nuplaukė“ trys maratonai
Specializuotis maratone A. Garunkšnytė pradėjo tik prieš mažiau nei šešerius metus. Iki tol ji dalyvaudavo vidutinių nuotolių varžybose, bet bėgti stadione bei varžytis tik šalies čempionatuose lengvaatletė nebematė prasmės.
„Tada sportavau pas Juozapą Garalevičių, daug dalyvaudavau varžybose Lietuvoje, nevykdavau į užsienį. Pajutau, jog nebenoriu skirti tiek daug laiko sportui, kiek skiriu, nes dalyvauju tik vietinėse varžybose ir laimiu medalius Lietuvos čempionate, bėgdama su žabaliukais. Atėjo momentas, kai nuspendžiau, jog reikia kažką keisti“, – lūžio tašką karjeroje prisiminė bėgikė.
Adaptuotis prie maratono distancijos sportininkė neužtruko ir dar 2019-aisiais įvykdė normatyvą į Tokijo paralimpines žaidynes. Vis dėlto debiutuoti svarbiausiame ketverių metų sporto renginyje lietuvaitei nebuvo lemta.
„Londono maratone atbėgau ketvirta ir automatiškai patekau į Tokijo paralimpines žaidynes – būtent keturios pirmos bėgikės gavo kelialapius. Atranka vyko 2019 metais, spėjau joje sudalyvauti, bet nuo 2020 prasidėjo balaganas. Planavome nuvykti į Tokiją išbandyti trasą su mintimi, kad reikės bėgti vasarą, tačiau prasidėjo karantinas ir viską atšaukė. Pasisekė – nuplaukė trys maratonai…“, – prisiminė A.Garunkšnytė.
Kaip ir Tokijo olimpinės, taip ir paralimpinės žaidynės dėl Covid-19 pandemijos buvo nukeltos į 2021-uosius. Tačiau laikas nebuvo A. Garunkšnytės sąjungininkas – dėl per didelio treniruočių krūvio lengvaatletė patyrė stresinį dubens kaulų lūžį.
„Skaudžiausia buvo, kai sužinojau, jog atkėlė paralimpines žaidynes. Reikėjo psichologiškai susitvarkyti, kad nieko tokio ir turėsiu galimybę dar metus patobulėti. Atsirado nenoras bėgti, nebebuvo motyvacijos… Po metų, likus keliems mėnesiams iki paralimpinių žaidynių, nustatė stresinį lūžį. Sakoma, kad jis atsirado dėl per didelio krūvio organizmui. Norėjau per gerai pasiruošti ir kažkas neatlaikė“, – šyptelėjo A.Garunkšnytė.
Būtent patirta trauma tapo priežastimi, dėl kurios mergina pradėjo dirbti su J. Žakaičiu. Stresinį dubens lūžį išsigydžiusi stajerė vėl bėgioti pradėjo praėjus pusmečiui, o pirmą maratoną įveikė po beveik metų.
31-erių A.Garunkšnytė dabar jaučiasi kur kas labiau subrendusi maratono rungčiai ir už praleistas Tokijo žaidynes su kaupu ruošiasi atsigriebti Paryžiuje. Atranka į jas prasidės jau šį rudenį.
„Noriu grįžti, noriu sau įrodyti, kad turėjau būti Tokijuje ir galėjau atstovauti Lietuvai, jei nebūtų nutikę taip, kaip nutiko. Jaučiuosi labiau psichologiškai subrendusi šiai rungčiai, fiziškai jaučiuosi stipresnė. Treniruotėse atsirado daugiau bendro fizinio, ko trūko iki traumos, o ir lengviau renku kilometrus nei seniau. Anksčiau labai daug ką darydavau per prievartą, greičiai būdavo didesni, o dabar stebime laktatą ir pulsą“, – teigė bėgikė.
Kaune pasiekė pusmaratonio rekordą
Šių metų Kauno maratone A. Garunkšnytė sieks įveikti „Hollister pusmaratonio“ distanciją. Bėgikė teigia, kad svarbiausio Laikinosios sostinės bėgimo trasa jai pasirodė greitesnė nei Vilniuje, nors su Kaunu ją sieja tiek teigiami, tiek neigiami prisiminimai.
„Esu bėgusi 9 maratonus. 7 įveikiau ir 2 nusiėmiau. Vieną iš jų – Kauno maratone (juokiasi – aut. past.). Tačiau 2017 metais būtent čia pasiekiau asmeninį rekordą“, – sakė A. Garunkšnytė.
Su kiekvienu maratonu lengvaatletė jaučiasi stipresnė, o prie to prisidėjo ir dabas su psichologu.
„Pirmuose maratonuose atrodė, kad viską galiu, nes treniruotėse sekasi labai gerai. Po to nugalėti save padėjo sporto psichologas. Prieš maratoną Londone, kuriame iškovojau kelialapį į paralimpines žaidynes, 2-3 mėnesius dirbau su sporto psichologu. Tada pradėjau bėgti ir jausti malonumą, nebekentėti“, – pasakojo A.Garunkšnytė.
Stajerė su šypsena prisimena vienintelį bandymą įveikti maratoną Kaune ir viliasi atsigriebti bei 42,195 km distancijos finišą šiame mieste pasiekti ateityje. Šių metų „Kauno Akropolio maratonas“ vyks balandžio 23-iąją.
Tekstas: Roberto Trakio, Kauno maratonas
Lietuvos meninės gimnastikos lyderė F. Šostakaitė: „Sunkiausias buvo perėjimas iš jaunimo sporto į suaugusiųjų“