Akrobatinio skraidymo pilotas I. Lobanovas: „Lakūno kūnas nebūtinai turi būti stiprus, bet būtinai turi būti sveikas ir pailsėjęs“

Neseniai pirmuoju lietuviu, laimėjusiu aukščiausią apdovanojimą atvirojo Ispanijos akrobatinio skraidymo čempionato standartinėje „Advanced“ kategorijoje tapęs 28-erių lakūnas Igoris Lobanovas pergale ilgai džiaugtis neplanuoja. Anksčiau „Boeing 737“ kapitonu ir instruktoriumi dirbęs vilnietis šiuo metu pristabdė savo karjerą komercinio transporto srityje, nes nori pasiekti dar aukštesnius akrobatinio skraidymo tikslus ir Lietuvos vėliavą iškelti ant aukščiausios akrobatinio skraidymo klasės nugalėtojų podiumo. Pokalbis su juo.

Papasakokite, kokia buvo Jūsų kelionė iki akrobatinio skraidymo ir kaip ji klostėsi?

Tapti akrobatinio skraidymo pilotu norėjau nuo pat vaikystės. Nenorėjau būti nei naikintuvų ar karo lakūnu, nei kosmonautu. Tuomet turėjau gilų įsitikinimą, kad akrobatiniai skraidymai yra kiečiausia, ką galima veikti aviacijoje.

Paauglystėje Vilniaus aeroklube pradėjau skraidyti sklandytuvu, nes tai buvo prieinamiausias kelias į aviaciją. Kai tik mane paleido savarankiškiems skrydžiams, pabandžiau padaryti tai, kas buvo draudžiama – su mokomuoju sklandytuvu niekam nematant atlikau „kilpą“, „statinę“ ir „suktuką“.

Visgi vėliau supratau, kad tokie savamoksliai bandymai nėra saugūs ir įsidarbinau sklandytuvų išvilkėju, kur gavau progą skraidyti lėktuvais. Tačiau noras atlikinėti triukus niekur nedingo ir tai, laikui bėgant, atvedė mane į Kauno bei Alytaus aeroklubus, kur jau po metų pavyko gauti akrobatinių skrydžių priedą prie lakūno licencijos.

Vėliau ieškojau įvairių galimybių mokytis, tobulėti, sportuoti. Skraidžiau ir mokiausi Amerikoje, Anglijoje ir kitur, kol nesupratau, kad geriausią pagrindą sportinei sėkmei turiu čia pat – Vilniaus Dariaus ir Girėno aeroklube, Kyviškėse, kur treniruojasi Lietuvos rinktinė. Tad po kelių metų prisijungiau prie rinktinės ir sudalyvavau savo pirmajame Pasaulio akrobatinio skraidymo čempionate.

Šiemet su rinktine subūrėme ir akrobatinę komandą – „Iron Wolf Aerobatics“, kuri dalyvauja ne tik  rinktinės čempionatuose ir aviapasirodymuose.

Kokie jausmai Jus aplanko skraidant?

Skrydžių būna įvairių, tad pasitaiko ir įvairių jausmų. Vis tik akrobatiniai skrydžiai turi labai specifinę jausmų gamą. Turbūt kaip ir kiekvienam sporte, kartais jaučiu nuovargį dėl intensyvių treniruočių, nusivylimą nesėkmingo skrydžio atveju, o kartais ir neviltį, supratus, koks vis tik laukia ilgas kelias į sporto aukštumas. Tačiau visa tai atstoja džiaugsmas, kad turiu galimybę daryti tai, apie ką anksčiau galėjau tik pasvajoti, ir, žinoma, nugalėjimo ekstazė.

Taip pat akrobatinis skraidymas turi labai specifinį psichologinį aspektą. Manevruojant lėktuvą beveik 450 km/h greičiu sąlyginai nedideliuose aukščiuose nuo žemės ir atliekant vis sudėtingesnius manevrus, nebelieka vietos pasiduoti jausmams. Tai yra, ko gero, pagrindinė taisyklė – reikia visąlaik išlaikyti šaltą protą ir nepasiduoti emocijoms ar konkurentų provokacijoms. Jei negali to padaryti, privalai tą dieną nesėsti į lėktuvą, kitaip gali baigtis blogai.

Kokio fizinio pasirengimo reikalauja ruošimasis akrobatinio skraidymo varžyboms?

Nors tai ir nėra jėgos sportas, bet fizinis pasiruošimas yra labai svarbus. Lakūno kūnas nebūtinai turi būti stiprus, bet būtinai turi būti sveikas ir pailsėjęs, kad turėtų pakankamai „sprogstamosios“ energijos, kai reikės milisekundžių tikslumu dirbti vairais ir tuo pat metu atlaikyti dideles perkrovas, įprastame diapazone siekiančias nuo – 8 G iki + 10 G. Tai reiškia, kad kintant perkrovai, 80 kg sveriančio piloto svoris svyruoja nuo – 640 kg iki + 800 kg. Manevrų atlikimo metu pilotas arba yra spaudžiamas prie sėdynės ir kraujas iš galvos teka į kojas, arba atvirkščiai – „plėšiamas“ iš sėdynės ir kraujas iš viso kūno keliauja į galvą. Jei nepavysta pasipriešinti perkrovoms, gali įvykti aptemimas – kraujo smegenyse nepakankamumas ir trumpalaikis regos arba sąmonės netekimas.

Kitas labai svarbus fizinis aspektas – gerai veikiantis vestibiuliarinis aparatas, kuris reguliuoja jutiklius galvoje, atsakingus už pusiausvyrą. Jis privalo būti atsparus intensyviems sukimams ir „neužlūžti“ skrendant. O juk mes visi žinome, kas būna, jei greitai ir daug kartų apsisukame aplink savo ašį – pradedame linguoti į šonus, nebesifokusuoja akys, gali pasidaryti bloga. Pilotuojant lėktuvą, tai yra visai nepageidautini ir pavojingi simptomai. Gera žinia, kad kaip ir visas mūsų kūnas, net ir toks sudėtingas jutiklių aparatas pasiduoda treniruotėms. Kuo daugiau skraidai ir sukiesi, tuo mažiau jis dėl to „stresuoja“.

Ar mėgstate sportuoti?

Tiesą pasakius, niekada nemėgau sportuoti. Bet svarbiausia yra atrasti sau tinkamą motyvaciją. Mano motyvacija išaugo, siekiant piloto karjeros – supratau, kad jei nesportuosiu ant žemės, ore gerų rezultatų neparodysiu. Tad stengiuosi prisiversti sportuoti reguliariai pagal sąlygas: ar tai būtų namie, ar sporto klube, ar komandiruotėje, net viešbučio kambaryje.

Neseniai tapote pirmuoju lietuviu, kuris laimėjo aukščiausią apdovanojimą atvirojo Ispanijos akrobatinio skraidymo čempionato standartinėje („Advanced“) kategorijoje. Kokie jausmai aplankė po pergalės?

Skridau į Ispanija su jausmu, kad esu geros formos ir galiu nugalėti, tad pergalė stipriai nenustebino. Visada sunkiausios atrodo tos varžybos, kurios dar tik laukia ateityje, o kai nugali, retrospektyvoje viskas atrodo labai paprasta ir natūralu. Tai nebuvo sudėtingiausios įmanomos varžybos, tad dar šiek tiek pasidžiaugsiu ir vėl kibsiu į treniruotes, nes dar laukia daug labai stiprių pilotų, su kuriais planuoju šiemet varžytis.

 

O kokios pergalės Jums yra įsiminusios?

Nesikoncentruoju į buvusias pergales – koncentruojuosi į būsimas. Vis tik didžiausia pergalė, apie kurią nuolat galvoju ir kuria džiaugiuosi, yra tai, kad darau tai, apie ką visada svajojau – varžytis akrobatinio skraidymo varžybose.

Kokių sportinių planų turite ateityje? Kokių svajonių?

Pagrindinis planas – užbaigti šį sezoną saugiai ir tvirtai „Advanced“ kategorijoje, sudalyvauti dar keliuose prestižiniuose atviruose Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės čempionatuose, taip pat tikiuosi iškovoti aukštą vietą rugsėjį vyksiančiame Europos atvirajame čempionate.

O jau rudenį planuoju pradėti treniruotis kitoje kategorijoje, kad kitąmet žengčiau į aukščiausią lygą – „Unlimited“. Tai yra drąsus, bet pakankamai racionalus sportinis planas. Na, o didžiausia svajonė yra nugalėti „Unlimited“ klasėje ir užlipti ant podiumo su Lietuvos vėliava.

Kalbino: Karina Vladičkė
Nuotraukos: I. Lobanovo asmeninio archyvo nuotr.