Londono olimpinėse žaidynėse 20-metė Airinė Palšytė buvo vyresnė vos už vieną varžovę, tačiau tai nesutrukdė skambiai driokstelėti suaugusiųjų tarpe: lietuvė prasibrovė į finalą ir jame užėmė 10 vietą. Po ketverių metų į Rio de Žaneirą šuolininkė į aukštį vyko po tik ką laimėto sidabro Europos čempionate, vėl pateko į finalą ir jame liko 13-ta.
„Labai norėtųsi, kad trečias kartas olimpinėse žaidynėse nemeluotų ir Tokijas man būtų sėkmingas“, – olimpinio sezono išvakarėse šyptelėjo A. Palšytė.
Užvakar geriausia 2017 metų Lietuvos sportininkė Kotbuse (Vokietija) pradėjo 2020-ųjų startus. Jei vasarą visos mintys sukasi apie Tokiją, tai žiemą norisi nutiesti kelią link jo – įvykdyti normatyvą.
Per keturis mėnesius atliktas progresas – džiugina
„Doha yra pradinis atskaitos taškas, o Tokijas yra beveik po metų ir pradėti nuo kažko reikia“, – lygiai prieš 4 mėnesius po pasaulio čempionato atrankos varžybų ištarė A. Palšytė.
Į Dohą lengvaatletė vyko neturėdama jokių vilčių, o savo sprendimu dalyvauti planetos pirmenybėse nustebino daugelį. Po bronzinės žiemos, kada Europos uždarų patalpų čempionate ji lipo ant trečio apdovanojimų pakylos laiptelio, birželį LLAF taurės varžybose ji patyrė sunkią čiurnos traumą ir dėl dalyvavimo čempionate nebuvo užtikrinta kone iki paskutinės akimirkos.
Į Kataro sostinę A. Palšytė visgi nuvyko, kalnų ten nenuvertė (peršoko 185 cm ir užėmė 22 vietą), tačiau svarbiausiu diskusijų objektu tapo sportininkės sveikatos būklė.
„Doha buvo didžiulis eksperimentas, kurio reikėjo ir fiziškai, ir morališkai. Fiziškai dėl to, kad duočiau stimulą savo kojai ir pažiūrėčiau, koks yra atsakas, kaip ji reaguoja, o psichologiškai, nes ilgą laiką būnant be varžybų, sunku įeiti į kitą sezoną, – sprendimą paaiškino A. Palšytė. – Reikėjo tarpinio varianto, nes norėjosi pažiūrėti, ką mano kūnas gali padaryti prie esamos situacijos. Rezultatas yra toks, koks yra, bet daug ką nustebinau išvis pasirodydama sektoriuje po tokios traumos.“
Iškart po pasaulio čempionato lengvaatletė ėmė ruoštis žiemai ir per 4 mėnesius nuveiktu darbu yra labai patenkinta. Iš vilnietės lūpų išsprūsta ir atsargi frazė, kad po nelemtos traumos galbūt jau pavyko atsigauti.
„Įdėta daug darbo, daug stovyklų tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Žinome, kad šiuo metu Vilniuje neturime bazės, kur ruoštis, todėl ne veltui kalbamės rūsyje (juokiasi), sporto salėje, kur dažniausiai sportuoju, jeigu nesu Kaune. Panašu, kad po traumų atsigaunu… Viskas eina geryn, o ir kiek darėme įvairių testų, jie rodė prieaugį. Ne kartą vykau į „Red Bull“ aukšto meistriškumo sportininkų tyrimų centrą Austrijoje ir tyriausi įvairius kūno parametrus, stebėjau, kokioje stadijoje yra mano esamos traumos, skausmai, kokios yra problemos ir kaip būtų galima jas sutvarkyti. Pavyko sužinoti labai daug naudingos informacijos, kurios Lietuvoje vis negaudavau“, – sprendimu išbandyti užsienio centrus džiaugėsi A. Palšytė.
2017 metų Europos čempionė tradiciškai beria padėkos žodžius tiek gimtinėje, tiek užsienyje su ja dirbantiems rinktinės kineziterapeutams Mantui Lesnickui bei Spartakui Zastarskiui.
„Manau, viskas eina teigiama linkme. Pirmas sezono startas jau čia pat, bus įdomu pasižiūrėti, kur esu. Daug pastangų, „juodo“ darbo buvo įdėta ir norisi pagaliau pradėti skabyti tuos vaisius. Žinoma, nieko neforsuoju, nieko per daug nesitikiu, bet pasitikrinti esamą formą reikia“, – sakė A.Palšytė.
Konkurencija Kotbuse – tarsi pasaulio čempionate
198 cm, 197 cm, 195 cm ir 198 cm – tokiais rezultatais Kotbuse gali pasigirti A.Palšytė. Pagal rezultatų vidurkį šį prestižinį šuolininkų startą galima laikyti kone sėkmingiausiomis lietuvaitės komercinėmis varžybomis apskritai. Praėjusiais metais šiame Vokietijos mieste mūsiškė nusileido tik daugkartinei planetos čempionei rusei Marijai Lasickienei ir peršoko 198 cm. Olimpinis šuolių į aukštį rungties normatyvas – 196 cm. Ar Lietuvos olimpiečių gretos padidės jau šiandien?
„Normatyvas yra pagrindinis žiemos sezono tikslas. Truputį gaila, kad yra sutrumpintas normatyvų vykdymo laikas. Jei imtumėme praėjusią žiemą, tą rezultatą pasiekiau dukart – Europos uždarų patalpų čempionate (197 cm) ir Kotbuse. Pagal viską atrodo, kad tai nėra tas aukštis, kuris turėtų mane labai riboti. Tačiau nereikia atmesti vasaros traumos ir labai ilgo reabilitacinio laikotarpio po jo. Tikiuosi, kad sugebėsiu sugrįžti į tą pačią formą, jog pakartočiau tokį rezultatą“, – vylėsi A.Palšytė.
Pasiekti jį Vokietijoje gali padėti ir gausus būrys pajėgių varžovių. Kotbuse šuoliuos praėjusių metų pasaulio čempionate sidabrą iškovojusi ukrainietė Jaroslava Mahučik, ketvirtą vietą užėmusi Julija Levčenko iš Ukrainos bei penkta buvusi lenkė Kamila Licwinko.
„Tikiuosi, kad konkurencija suteiks daugiau adrenalino bei įves į tam tikrą formą, kuri leis pasiekti aukštą rezultatą. Protokolas jau aiškus, kartelė kils į 195 cm ir 197 cm aukščius. Gaila, kad šįkart nebus 196 cm ir norint įvykdyti olimpinių žaidynių normatyvą teks šokti centimetru aukščiau, bet labai tikiuosi, kad viskas bus gerai. Galų gale, jei ne pirmu startu, tai kitose varžybose man pavyks – toks šios žiemos tikslas“, – sakė A.Palšytė.
Abejonės dėl pasaulio čempionato Kinijoje
A.Palšytės varžybų kalendorius žiemą – jau beveik aiškus. Jei sportininkei pavyks atgauti jėgas po varžybų Kotbuse, dar šeštadienį Kaune ji startuotų LLAF taurės varžybose. Vasario 11 dieną lengvaatletė laukiama aukščiausią „European Athletics“ kategoriją turinčiose varžybose Banska Bystricoje (Slovakija), o vasario 21-22 d. aistruoliai Lietuvos lengvosios atletikos žvaigždę galės išvysti Klaipėdoje, kur vyks šalies čempionatas.
„Norisi dar kartą apginti Lietuvos čempionės titulą ir tai nėra dar vienas kažkoks medaliukas mano lentynoje. Tai yra garbė, istorija, o čempionatas vyks tame mieste, kur man gerai sekasi dalyvauti“, – paaiškino A.Palšytė.
Išvardinusi keturis startus sportininkė padarė pauzę. Kovo 13-15 d. Nandzinge (Kinija) vyksiantis pasaulio čempionatas merginos kalendoriuje įrašytas blankiomis raidėmis.
„Keliu tokią mintį, kad uždarų patalpų čempionatai nėra pakankamai svarbūs, kad ir kiek man juose sektųsi. Vėliau pamatau, kad jie nėra tiek vertinami, kiek į juos įdedu pastangų. Mums, šuolininkams į aukštį, žiemą ir vasarą yra vienodo pajėgumo varžybos, ar tai būtų uždarų patalpų Europos čempionatas, ar uždarų patalpų pasaulio čempionatas, varžovės yra tos pačios, kurios dalyvauja olimpinėse žaidynėse. Šioje rungtyje, kaip ir šuoliuose su kartimi ar rutulio stūmime, negalioja nei per didelių vėjų, nei neolimpinių rungčių taisyklės. Konkurencija yra labai didelė ir labai keista, kad šie čempionatai taip nuvertinami“, – su apmaudu balse kalbėjo A.Palšytė.
Valstybiniu mastu – žiūrint į premijas ar taškus, pagal kuriuos federacijoms skirstomas finansavimas – uždarų patalpų čempionatai lyginami su neolimpinių rungčių analogiško rango varžybomis. Tačiau tai nėra vienintelė priežastis, verčianti šuolininkę į aukštį dvejoti: šįkart čempionatas vyksta vėliau nei įprastai, o kovą sportininkai jau pradeda pasirengimą vasaros sezonui, be to, abejones didina aklimatizacija dėl laiko juostų skirtumų ir Kiniją užklupęs virusas.
„Dėl pasaulio čempionato dar negaliu nieko pasakyti, be to, dabar siautėja koronavirusas, kuris kelia grėsmę visų sportininkų sveikatai. Mačiau žinutę, kad Azijos lengvosios atletikos federacija atšaukė savo žaidynes Kinijoje, Didžiosios Britanijos federacija planuoja į čempionatą siųsti ne pačios stipriausios sudėties rinktinę, tad klausimas, ar uždarų patalpų čempionatui nėra grėsmės būti atšauktam, nes niekas nenori prieš olimpiadą rizikuoti“, – spėliojo A.Palšytė.
Prieš ketverius metus, taip pat olimpinio sezono metu, A.Palšytė pasaulio uždarų patalpų čempionate dalyvavo: Portlande (JAV) ji tik per plauką neiškovojo medalio, užėmusi ketvirtą vietą ir pasiekusi tokį patį rezultatą, kaip visos trys rungties medalius išsidalijusios varžovės.
Planuose – dar ne viena olimpiada
Nors olimpinės žaidynės Tokijuje A.Palšytei, kaip ir kitiems planetos sportininkams, bus svarbiausias ketverių metų startas, šių varžybų lietuvė taip stipriai nesureikšmina. Tai nebus nei pirmosios, nei paskutinės žaidynės sportininkės karjeroje.
„Labai norėčiau, kad trečias kartas olimpinėse žaidynėse nemeluotų ir Tokijas man būtų sėkmingas. Bet stengiuosi savęs nespausti, kad viskas arba nieko. Nors suprantu, kad sportininko karjera yra labai trumpa, bet neatmetu galimybės dalyvauti Paryžiaus ir net Los Andželo olimpinėse žaidynėse, tad su Tokiju mano karjera tikrai nenutrūks ir nemanau, kad tai bus mano paskutinės olimpinės žaidynės“, – teigė A.Palšytė.
Be to, tikėjimo savo jėgomis prideda ir visas keturmečio ciklas: po Rio de Žaneiro žaidynių lengvaatletė įstojo į dviejų metrų klubą, šalies rekordą pakėlusi iki 201 cm iškovojo 2017 metų Europos čempionato auksą, 2019-ųjų žemyno čempionato bronzą, o pasaulio čempionate pirmą kartą pateko į aštuntuką (Londone užimta septinta vieta).
„Stengiuosi sau nedaryti didelio spaudimo, nes jaučiu, kad kaip sportininkė vis labiau subręstu. Jau turiu ir patirties, ir tam tikrų rezultatų bei titulų savo kišenėje. Tai tikrai duoda pasitikėjimo, užtikrintumo ir ramybės. Pirmoje vietoje šiuo metu visgi yra sveikata, tad jei pavyks kiek įmanoma ilgiau išbūti be įvairių traumų ar skausmų, rezultatai kils savaime. Darbo įdedu tikrai labai daug, motyvacijos ir nusiteikimo nestinga, tad vieninteliai dalykai, kurių šiuo metu trūksta – sveikata ir sėkmė“, – tiek sau, tiek kitiems atletams to linkėjo A.Palšytė.
Tekstas: Lietuvos lengvosios atletikos federacijos
Nuotraukos: Andreas Neuthe
Tylus sausis: reti, bet intriguojantys futbolo klubų pirkiniai