Šiuolaikinė penkiakovė yra vienas iš Lietuvos sporto pasididžiavimų. Kone kasmet Lietuvos sportininkai parveža medalius iš didžiausių pasaulio varžybų, o Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės sidabras tapo vieninteliu Lietuvos delegacijos apdovanojimu Tokijo olimpinėse žaidynėse.
Šiuo metu šiuolaikinės penkiakovės varžybų programą sudaro fechtavimas špaga, 200 m plaukimas laisvuoju stiliumi, konkūrinis jodinėjimas ir 3,2 km kroso bėgimas su šaudymo lazeriniu pistoletu intervalais.
Tokijo olimpinėse žaidynėse būtent konkūrinis jodinėjimas tapo labiausiai apkalbama šiuolaikinės penkiakovės rungtis. Būtent šioje rungtyje nepaklusnus žirgas „sudaužė“ iki tol pirmavusios vokietės Annikos Schleu viltis tapti čempione. Būtent šioje rungtyje sėkmingai pasirodžiusios ir maksimalius 300 taškų surinkusios lietuvės L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė ir Gintarė Venčkauskaitė išsaugojo galimybes pakovoti dėl aukštesnių pozicijų. Galiausiai mūsiškės kombinuotoje rungtyje sugebėjo pakilti iki antrosios (Laura) ir septintosios (Gintarė) pozicijų.
„Jojimo rungtis yra išskirtinė vien dėl to, kad varžybose mes jojame ne su savo žirgais. Jie sportininkams atitenka burtų keliu. Matėme Tokijuje pavyzdį, kaip vokietė buvo lyderė, o po jojimo rungties tapo autsaidere“, – sakė Andrejus Zadneprovskis, olimpinės prizininkės vyras ir treneris.
Neramus, išsigandęs ar nepatyręs žirgas yra ne kartą privertęs skaudžiai „nusvilti“ ir Lietuvos sportininkus. Ta pati L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė 2016 metų Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse nesuvaldė žirgo ir tapo viena autsaiderių. Nors tuo metu ji gynė olimpinės čempionės titulą.
„Rio de Žaneire Laura, vos užlipusi ant žirgo, jautė, kaip jis dreba nuo streso. Prieš tai su juo jojo kita sportininkė, kuri pasirodė nesėkmingai ir sunervino žirgą“, – prisiminė buvęs tituluotas penkiakovininkas.
Žirginis sportas nėra lengvas. Pasak A. Zadneprovskio, šioje rungtyje svarbu yra viskas.
„Turi sutapti žirgas ir raitelis. Olimpinėse žirgų sporto konkūrų varžybose matome, kad visi šokinėja per aukštas kliūtis ir nėra jokių problemų. Penkiakovėje jau yra kita kalba. Čia daug sportininkų neturi tokių stiprių pagrindų ir žinių. Visi žino pagrindus, svarbiausias taisykles, bet žirgai yra gyvas organizmas ir turi savo specifiką.
Vienam žirgui nepatinka kai jį per daug baksnoji, kitam – kad jį ilgai laiko už pavadžio ir žirgui net neleidžia „išpildyti“ šuolio. Po nesėkmingo šuolio penkiakovininkai ima smarkiau raginti žirgą, o tai irgi gali tik pabloginti situaciją. Ir raitelis, ir žirgas pradeda nervintis, o tada gyvūnas tiesiog nusprendžia nešokti, nors pagal galimybes jis galėtų įveikti ir 160 cm aukštį“, – aiškino A. Zadneprovskis.
Prarasti kontrolę su žirgu galima labai greitai. Tai lemia ne tik burtai ar charakterių atitikimai, bet ir sportininko meistriškumas. Kitas niuansas – tiek sportininkai, tiek žirgai retai kada gali treniruotis ar varžytis tokioje aplinkoje, kuri būna olimpinėse žaidynėse.
„Žirgas iš prigimties yra bailus, todėl visada per dideles varžybas bus tokių, kurie išsigąsta arba būna nervingi. Arba kaip tik labai flegmatiškas. Traukiant burtus kažkas juos vis tiek gauna. Dėl to ir nutinka tie skaudūs momentai ir tada kartais tenka laukti 5 metus, kad galėtum atsirevanšuoti. Reikia tiesiog melsti Dievą, kad svarbiausiose varžybose tau atitektų tinkamas žirgas“, – teigė A. Zadneprovskis.
Keturiskart pasaulio čempionas A. Zadneprovskis mano, kad geriausia išeitis šiai problemai spręsti yra rungties patobulinimas. Kliūčių aukštis penkiakovininkams turėtų būti mažesnis, o užduotį galėtų labiau lemti jojimo technika.
„Penkiakovininkams nereikia 120 cm kliūčių aukščio ir 125 cm pločio. Olimpinėse žaidynėse buvo maksimaliai sunkios kliūtys. Tokijuje kai kurie sportininkai pirmą kartą matė tokio aukščio ir pločio kliūtis. Tai įsivaizduokite, kai jūs niekada tokiomis sąlygomis nešokote ir jums reikia atlikti 15 šuolių per 12 kliūčių, tai tikrai ne kiekvienas tam pasiruošęs, – kalbėjo A. Zadneprovskis. – Alternatyva galėtų būti daugiau žirgo valdymo ir mažesni aukščiai. Viskas turi būti proto ribose.“
Lietuvoje sportininkai, besiruošdami svarbiausiems startams, vyksta į privačius žirgynus, kur galėtų jodinėti su pakankamai aukštomis kliūtimis.
„Mes turime tokią galimybę ir prieš svarbiausius startus mėnesį ar pusantro treniruojamės prie normalių aukščių, bet kai kurios šalys net neturi tokių žirgų ir treniruojasi prie daug mažesnių aukščių. Manau, kad reikia rungtį labiau tobulinti žirgo valdymo technikos link, o ne orientuotis į kliūčių aukštį“, – pridūrė A. Zadneprovskis.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Dviratininkei Rasai Leleivytei – Europos čempionato bronza!