Praėjusių metų pabaigoje atsisveikindamas su futbolininko karjera tuometinis Vilniaus „Žalgirio“ kapitonas jau raitojosi rankoves kitokiam išbandymui: „Lietuvos futbolo klubų asociacijos A lyga“ prezidento postui.
37 metų vilniečiui sportinę aprangą iškeitus į oficialų kostiumą tenka prisitaikyti ir valdyti emocijas, tačiau naujo vaidmens jis ėmėsi su ne mažesniu užsidegimu. Net kai laukia vienas iš gausybės interviu, gali tikėtis: D. Šemberas tam bus pasiruošęs tarsi lemiamoms rungtynėms.
Pradėjęs futbolo legionieriaus karjerą vos 19-os metų išvykote iš Vilniaus į Maskvą. Tokiam jaunam vaikinui nebuvo sunku priprasti ir atsispirti pagundoms?
Buvo sunku iš jaukaus ir gražaus miesto Vilniaus persikelti į beprotiško tempo didmiestį su savo nesuvokiamomis taisyklėmis. Tuomet supratau, kiek Lietuva toli pažengusi nuo kitų buvusių sovietinių šalių. Prireikė 2-3 metų susigyventi su tokiu gyvenimo ritmu. Pagundoms Maskvoje niekas negali atsispirti. Buvo laiko tarpas, kai teko pajusti visko…. Tačiau svarbiausia laiku sustoti…. Prikrėsdavome kvailyščių (šypsosi – aut. past.).
Maskvos CSKA komanda kurį laiką vykdavo į treniruočių stovyklas Kaukazo kalnuose. Papasakokite, kas ten būdavo?
Mus išveždavo į sovietinių laikų sanatorijas. Ten laukė specialus maistas. Jis buvo natūraliai gaminamas, tačiau prastas, be jokio skonio. Labai trūkdavo skanaus maisto. Turėjome po tris treniruotes per dieną. Pragariškas krūvis. Paskutinė treniruotė baigdavosi po 22 val. baseine. Ten vykdavo įvairūs išgyvenimo vandenyje pratimai. Po tokių treniruočių iki kokių 3 val. nakties net neužmigdavome. Kitą rytą, jau 8 val., keldavomės į pirmą treniruotę. Tikras išgyvenimas.
Po pirmų dviejų sezonų tų stovyklų atsisakė ir ten nebevažiavome. Komanda buvo perkrauta fiziškai ir stabiliai per sezoną neišlaikydavo vienodo krūvio. Sportinė forma labai banguodavo. Tokios stovyklos labiau tinkamos armijai nei sporto klubui.
Po nesėkmių tekdavo gauti daug pylos?
Tikrai taip. Buvome ugdomi kaip nepralaimintys. Visada reikėdavo tik laimėti, todėl po kiekvienų nesėkmingų rungtynių tekdavo daug atkentėti. Kitą dieną noro važiuoti į treniruotę nebūdavo, nes žinodavome kas laukia susirinkime – rungtynių analizė ir daug daug kritikos, iš kurios arba pasidarydavai išvadas, arba ne…
Fizinių represijų tikrai nebuvo, bet buvo savotiškas psichologinis spaudimas, reikalavimai. Kas jų nesilaikydavo, būdavo netgi piniginės baudos. Su laiku vis dėlto tie dalykai pranyko. Tai buvo naudojama ankstesnėje rusiškoje metodikoje. Paskutinius 7-8 metus šie dalykai nebenaudojami, viskas būdavo paprasčiau, labiau vakarietiškai, jei taip galima pavadinti.
Vienintelis iš lietuvių esate žaidęs UEFA taurės finale. Ar pamenate, koks jausmas buvo išbėgti į aikštę tokiose rungtynėse? Kaip atšventėte pergalę?
Teko išbėgti tada, kai rezultatas buvo 3:1 CSKA naudai. Ypatingo jaudulio nejaučiau. Pasiruošimas rungtynėms buvo tradicinis. Tačiau tai, ką padarėme laimėdami taurę, supratome ne iš karto. Tik tada, kai grįžome į miestą, nuo pat nusileidimo oro uoste prasidėjo beprotiškas tempas: šventimai pagerbimai, oficialūs priėmimai, dovanos ir didžiulis sirgalių dėmesys. Buvo didelė šventė, tikras futbolo bumas, nes pirmoji Rusijos – ir apskritai Rytų – futbolo ekipa iškovojo naujųjų laikų Europos trofėjų. Vėliau mūsų pavyzdžiui pasekė Donecko „Šachtar”, Sankt Peterburgo „Zenit”.
Po dviejų savaičių Rusijos taurės finalo rungtynėse prieš „Chimki” – tikrai ne pačią stipriausią ekipą – vos laimėjome 1:0. Buvome išsekę ne nuo varžybų grafiko, o nuo sveikinimų maratono. Tais metais laimėjome visus trofėjus – Rusijos čempionatą, taurę, Supertaurę. Tai buvo geriausi metai tiek komandai, tiek man asmeniškai.
UEFA taurėse sužaidėte daugiausiai rungtynių nei bet kuris kitas lietuvis, esate rungtyniavęs prieš daugelį garsių Europos klubų. Kuris varžovas labiausiai įsiminė?
Visos UEFA Čempionų lygos rungtynės – ypatingos. Ten viskas aukščiausio lygio – išskirtinis dėmesys, organizacija, žiūrovai, komandų lygis, susitelkimas į kiekvieną epizodą. Visa tai daro šį turnyrą stipriausiu klubiniu turnyru pasaulyje. Įsimintina buvo žaisti prieš tokias komandas kaip „Chelsea”, „Arsenal”, „Liverpool”, „Man United”, „Porto”, „Inter”, Madrido „Real”. Išskirti kažką sunku.
Visgi neslėpsiu, kad nuo vaikystės mano favoritai užsienyje buvo „Manchester United” su tokiais žaidėjais kaip Ericas Cantona ar Davidas Beckhamas. Todėl būdavo šioks toks ypatingas jausmas varžytis prieš šią komandą. Tačiau tokiame lygyje sentimentų, kokie buvo jaunystėje, nebelikdavo. Tiesiog atlikdavai tiesioginį savo darbą. Natūralu buvo žaisti prieš tokias ekipas.
Daug keliavote tiek po Europą žaisti tarptautinių rungtynių, tiek Rusijoje. Kur vykti buvo sunkiausia ar keisčiausia?
Sunku būdavo skristi į Vladivostoką – kai devynias valandas praleidi lėktuve, nėra malonu. Išlipus iš lėktuvo maišosi diena su naktimi, skirtingos laiko juostos. Po dvylikos valandų turi eiti į aikštę žaisti. Bet kažkokių kitų sudėtingų kelionių nepamenu. Su baltom meškom žaisti futbolą neteko (šypsosi – aut. past.).
Esate daugiausiai geltonų ir raudonų kortelių per karjerą surinkęs Rusijos futbolo čempionato žaidėjas. Kas tai lėmė?
Esu maksimalistas. Bet koks rezultatas, apart pergalės, man neegzistuoja. Visos kitos vietos, apart pirmos, man yra nevykusios. Aikštėje tos emocijos dažnai liedavosi per kraštus, gaudavau nemažai kortelių. Iš kitos pusės, be emocijų žaidimas yra miręs. Suprantu, kad taip negali būti, bet kartais aikštėje nesusivaldydavau. Tačiau viskas tik dėl tikslo būti pirmam.
Buvo tokių poelgių, dėl kurių po to ypač gailėjotės?
Kartą už emocijų nevaldymą buvau teisėjo išvarytas iš aikštės. Pavedžiau komandą ir dėl to gailėjausi, o papildomai dar teko sumokėti baudą, kuri buvo numatyta klubo vidaus taisyklėse – 100 tūkstančių dolerių. Todėl buvo dviguba bausmė.
Esate pajuokavęs, kad pasąmonėje galbūt esate ledo ritulininkas. Patinka ši sporto šaka?
Tiesa – ledo ritulys man mielas, nes ten daug vyriškos kovos. Daugiausiai iš visų sportų. Galbūt galėtų lygintis tik amerikietiškas futbolas ar regbis. Ledo ritulyje kūnas pakankamai apsaugotas, leidžiama daug dvikovų, peržengti tam tikras ribas. Todėl man tai artima. Ar pats žaidžiu? Ne, nors pastaruoju metu draugai labai kviečia pradėti, pačiuožinėti. Bet laiko niekaip nerandu.
Lietuvos futbolo rinktinėje sužaidėte 82 rungtynes. Kurios akimirkos labiausiai įsiminė?
Buvo ir malonių, ir prastų periodų, mūsų pasirodymai su rinktine bangavo. Apskritai, rinktinėje buvo gera, draugiška atmosfera. Geriausi laikai buvo treniruojant Algimantui Liubinskui ir Jose Couceiro. Apie tą laiką galima kalbėti tik su gerais prisiminimais. Ne veltui tuo metu rinktinė parodė geriausius rezultatus. Tai atspindėjo ir reitingo lentelė.
Buvo malonu laimėti prieš tokias komandas kaip Austrija, kuri dabar stipriai patobulėjo, taip pat prieš Rumuniją (2008 m.). Kai buvau jaunesnis, buvo smagi pergalė prieš Bosniją ir Hercegoviną, taip pat lygiosios 1:1 su pasaulio vicečempione Vokietija, lygiosios su Italija. Stipriai kandžiojomės ir tik po atkaklios kovos nusileidome prieš prancūzus.
Liko apmaudo dėl to, jog nepavyko su rinktine patekti į Europos ar pasaulio čempionatą. Nors vertinant realiai – vargu, ar turėjome šansų. Dabar reikia stengtis padėti ateities kartoms, kad mūsų jaunieji talentai ten patektų ir padarytų didelę šventę. Nes tokie čempionatai – tai išskirtinės šventės, kurias švenčia visa šalis.
Baigus žaidėjo karjerą labiau jautėsi nusivylimas, ar pasitenkinimas tuo ką pavyko pasiekti?
Net keista, kad žaidėjo karjera taip lengvai baigėsi. Dieną prieš paskutines rungtynes važiuodamas į treniruotę mašinoje pagalvojau „Tai juk mano paskutinė treniruotė.“ Tada pasidarė liūdna – buvau tiek metų atidavęs futbolui ir dabar – paskutinė treniruotė. Rungtynių dieną jau koncentruojiesi į varžovą, į tikslą, kuris numatytas tai dienai, todėl apie karjeros finišą jokių minčių nebuvo.
Buvo malonu, kai žiūrovai palydėjo šiltais aplodismentais. Norėtųsi, kad ateityje ir kitus žaidėjus taip gražiai išlydėtų tiek komanda, tiek žiūrovai. Taip keliama futbolo kūltura. Apskritai gavau daug gražių žinučių, sveikinimų. Nors to nesureikšminu, bet esu visiems dėkingas.
Paskutinius du sezonus „Žalgiris“ Lietuvos futbolo čempionatą laimėjo užtikrinta persvara. Ar lygoje trūko konkurencijos?
Nepasakyčiau, kad laimėti tuos du čempionų titulus buvo lengva. Visada jautėme alsavimą iš nugaros, paskutinį sezoną – iš „Trakų“. Kita vertus, „Žalgiriui“ prilygstančių komandų nebuvo.
Varžovai galėjo mus įveikti tik pavienėse rungtynėse, tačiau bendrai per čempionatą, per 36 turus, sudaryti konkurenciją „Žalgiriui“ buvo per sunku. Labai tikiuosi, kad ateityje atsiras komandų, kurios galės sudaryti konkurenciją ir mūsų čempionatas bus įdomesnis visomis prasmėmis.
Lietuvos klubai dar nėra patekę į UEFA grupių etapus. Paskutinius dvejus metus su „Žalgiriu“ Jums taip pat nesisekė. Kaip manote, ar realu Lietuvos čempionams tą pasiekti artimiausiu metu?
Manau, kad mažais žingsneliais einama link to tikslo. UEFA Čempionų lygos grupių etapas yra rimtas turnyras ir ten patekti labai sunku, bet praėjus du atrankos etapus visai realu patekti į UEFA Europos lygos grupių varžybas. Su tokia klubo vadyba artimiausių kelių metų laikotarpyje „Žalgiris“ tikrai gali patekti į grupių etapą. Tai suteiktų daug džiaugsmo futbolo gerbėjams, kurie galėtų atvažiuoti pamatyti aukšto lygio ekipas.
Kodėl sutikote tapti futbolo A lygos klubų asociacijos prezidentu?
Taip atsitiko, kad gavau pasiūlymą iš (būsimo lygos direktoriaus – aut. past.) Rimvydo Čekavičiaus. Jį pažinojau, mačiau ką jis paskutiniais metais nuveikė futbole, kiek yra atsidavęs ir kaip profesionaliai žiūri į visas detales. Mane jo požiūris „papirko“, o klubai manimi pasitikėjo. Todėl nusprendžiau eiti tuo keliu, kuris yra nelengvas, bet įdomus.
Ar sunku buvo kone 30 metų pragyvenus futbolo žaidėjo grafiku persiorentuoti į sėdimą darbą? Kokios savybės iš sportininko karjeros praverčia?
Visiškai nebuvo sunku. Tiesiog suprantu, kad tos savybės, kurios reikalingos aikštėje, gali trukdyti. Reikia daugiau racionalumo, nesivadovauti emocijomis. Be abejo, daug mokausi, nes darbo specifika kitokia.
Kaip apibūdintumėte pagrindines savo funkcijas A lygos prezidento darbe?
Jei trumpai ir banaliai – užtikrinti patikimą lygos funkcionavimą. Bet aišku, tai reiškia daug dalykų. Vienas iš asociacijos tikslų – suvienyti visų klubų vadovus ir visiems bendrai ieškoti geriausių sprendimų gerinant tiek bendrą Lietuvos futbolo įvaizdį, tiek kuriant klubams pridėtinę vertę, geresnį finansinį stabilumą, užtikrinti lygos skaidrumą ir švarumą.
Taip pat reikės rasti sprendimus kaip padidinti žiūrovų lankomumą stadionuose, kurti strategiją, rinkodarą ir daug kitų užduočių. Norime po kelių metų sukurti tokį produktą, kuris būtų patrauklus rėmėjams ir žiūrovams. Tai yra nelengva, bet ambicijų turime ir darbo nebijome.
Ką pavyko nuveikti per pirmuosius darbo mėnesius?
Turėjome nusistatę tris pagrindines užduotis – susitarti su Lietuvos futbolo federacija (LFF) dėl bendradarbiavimo, rasti transliacijų partnerį bei generalinį lygos rėmėją. Visa tai pavyko.
LFF įsipareigojo padengti teisėjavimo mokesčio išlaidas, kurios nuo klubų nuims nemažą finansinę naštą. Federacija prisidės ir kitais dalykais, kurie svarbūs lygai norint keisti savo veidą. Radome bendrą kalbą ir nekyla jokių nesusipratimų.
Taip pat puiku, kad, nepaisant visų praėjusį sezoną buvusių skandalų, išlaikėme pagrindinio rėmėjo „SMSCredit.lt“ pasitikėjimą. Jų noras bendradarbiauti mums yra tas lakmuso popierėlis, rodantis, kad lyga galima pasitikėti ir einame teisinga linkme.
Norime, kad mūsų lyga pasiektų kuo platesnę auditoriją, todėl dėl transliacijų sutarėme su UAB „Tele-3“. Lygos rungtynes trečiadienio vakarais nuo 18 val. rodo TV6 televizija, o šeštadienio vidurdieniais futbolo mėgėjai gali žiūrėti specialią laidą „Futbolo.TV“.
Tekstas: Vaidotas Januška
Nuotraukos: Raimundas Adžgauskas, Valdas Knyzelis, Evaldas Šemiotas
EURO 2016 favoritai ir prognozės pagal Luką Spalvį