Albi (Prancūzija) vykusiame pasaulio 24 val. bėgimo čempionate aukščiausiai iš lietuvių pakilo Tadas Ščegauskas. Daugiau nei 260 km per parą nubėgęs lietuvis užėmė aukštą 14-ą vietą, o 35+ amžiaus grupėje jis pelnė sidabro medalį.
Įspūdinga yra tai, kad tokį solidų rezultatą jis pasiekė 24 val. varžybose startavęs vos antrą kartą. Tiesa, pirmasis bandymas buvo nesėkmingas, todėl, kaip teigė jis pats, tai buvo savotiškas revanšas.
Lietuvos rinktinė, kuriai taip pat atstovavo Andrius Preibys, Marius Zakarauskas ir Aidas Ardzijauskas, komandinėje įskaitoje užėmė 11-ą vietą tarp 41 valstybės. Tik paskutinę akimirką prieš čempionatą apie tai, kad negalės startuoti čempionate, paskelbė 2023 metų pasaulio čempionas ir planetos rekordininkas Aleksandras Sorokinas. Taip tapo aišku, kad antrą sykį iš eilės Lietuvai triumfuoti komandinėje įskaitoje veikiausiai nepavyks.
Apie savo pasirodymą ir atrastą pašaukimą ultrabėgimui „Sportlandmagazine.lt“ pakalbino T. Ščegauską.
Ko tikėjotės iš čempionato ir kaip vertinate rezultatą?
Slapta turėjau visokių tikslų, bet tikrai netikėjau, kad pavyks taip gerai nubėgti. Svarbiausias mano uždavinys buvo visą laiką judėti be didesnių sustojimų. Konkretaus kilometrų skaičiaus nebuvau užsibrėžęs. Pavyko bėgti stabiliai ir tai atsispinti rezultate. Juo esu labai patenkintas.
Kas labiausiai įsiminė šiame bėgime? Kokius sunkumus teko ištverti?
Viskas vyko bangomis – būdavo sunkesnių momentų, būdavo ir lengvesnių. Labiausiai įsiminė tai, kad varžybas pradėjau gana lėtu tempu, bet tą tempą išlaikiau beveik visą bėgimą. Pačioje pradžioje buvau maždaug 130-oje pozicijoje ir visą likusį laiką kilau į viršų. Kiekviename rate ekrane matydavau savo poziciją, kuri vis gerėjo. Tas mane vis labiau motyvavo. Iš pradžių svajojau, kad patekčiau į „Top 50” pasaulyje, bet kai pamačiau, kad esu vis aukščiau ir aukščiau, tai mane dar labiau įkvėpdavo.
Sunkumų buvo po 12 val., nes pėdose ėmė plyšti pūslės, bet kažkaip vėliau su tuo apsipratau ir apie tai negalvojau.
Kokios buvo sąlygos bėgti Prancūzijoje? Ar jos buvo palankios?
Skųstis tikrai nėra kuo. Startavome 10 val. ryte, o rinkomės į startą apie 8 val. Tada buvo labai šalta ir bėgome prisirengę. Vėliau oras sušilo iki 24 laipsnių. Visa Lietuvos rinktinės palaikymo komanda tuo metu jau buvo su plona apranga, kaip paplūdimyje. Daug vėsinomės vandeniu, buvo organizatorių paruošti kubilai su kempinėmis. Dieną tiesiog reikėjo ištverti, nes saulė kartais jau buvo labai kaitri. Kai saulė pradėjo leistis, oras atvėso ir aš visiškai atsigavau bei galėjau bėgti greitesniu tempu. Kitą rytą vėl buvo šalta, teko apsirengti, bet kai finišas nebetoli, tai sunkumų finišuoti nekilo. Sakyčiau, kad oro sąlygos buvo gana geros.
Kaip atrodė visas bėgimas? Kiek kartų teko sustoti?
Bėgimas vyko 1,5 km ratu. Kiekviename rate yra prabėgama pro Lietuvos rinktinės palapinę, kur laukia palaikymo komanda. Ji paduoda gėrimus, maitinimą ir t.t. Mitybos planą susidėliojome prieš varžybas, bet nuo 12 valandos tas planas pasimeta, nes atsiranda vis daugiau poreikių. Galima sakyti, kad tada prasideda pageidavimų šou. Dėl sustojimų, tai pats stojau vos kelis kartus – į tualetą, keičiantis batus bei šiek tiek pamasažuoti kojas. Visi mano sustojimai iš viso truko apie 8 minutes. Visą kitą laiką judėjau. Ėjau tada, kai valgiau. Įprastai būna, kad eiti pradedama eiti dėl nuovargio, o man to nebuvo. Bėgau iki paskutinės sekundės.
A. Sorokinas paskutinę akimirką pranešė apie nedalyvavimą čempionate. Ar tai turėjo įtakos jūsų ambicijoms, ypač komandinėms?
Mes tą taip pat sužinojome prieš pat varžybas. Žinoma, kad buvo apmaudu, nes norisi ir kaip komandai užimti kuo aukštesnę vietą. Bet komandą sudaro ne tik Aleksandras, visi turi subėgti kuo geriau. Pats labiau koncentravausi į savo rezultatą ir savo tikslą – prabėgti kuo stabiliau ir be sustojimų. Bet kokiu atveju, komandinėje įskaitoje užimta 11-a vieta tikrai nėra bloga. Žinoma, čempionų titulo neapgynėme, todėl reikės sugrįžti stipresniems.
Kokių ambicijų ateičiai įgijote po šio sėkmingo čempionato?
Kai pirmą kartą bėgau parą, po 12 val. dėl skrandžio problemų turėjau sustoti. Išbėgau vos 133 km ir buvo labai liūdna. Neslėpsiu – buvau emociškai sužlugdytas. Šis pasaulio čempionatas buvo tarsi revanšas. Jis pavyko su kaupu ir net nesijaučiu, kad išnaudojau visas jėgas. Potencialo tikrai turiu ir rezultatą bandysiu gerinti. Jau dabar dairausi varžybų kitiems metams. Galbūt bus koks Europos čempionatas, o jei ne, tai vyks kitos tarptautinės varžybos užsienyje. Kitų metų svarbiausias planas – 24 val. bėgimas.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: asmeninio archyvo
Pasaulio irklenčių čempionate nuo aukso V. Korobovą skyrė vos 0,07 sek.