Labiausiai prestižine ilgų nuotolių bėgimų rungtimi laikomas maratonas. Nuo Maratono mūšio (490 m. pr. m. e.), kai graikų karys atbėgo iš Maratono miestelio į Atėnus pranešti apie graikų pergalę prieš persus, 42,195 km distancija tapo žinoma visame pasaulyje. Tačiau žmogaus galimybės tuo neapsiriboja ir vis daugiau sportininkų ryžtasi įveikti ilgesnius nuotolius – 50, 100 km, o kai kas net bando apibėgti visą Žemės rutulį.
Apie naujas lietuvių galimybes neseniai visiems paskelbė vienas labiausiai tituluotų Lietuvos ilgų nuotolių bėgikų Aleksandras Sorokinas. Jis Lenkijos čempionate 100 km nubėgo per 6 val. 43 min. 13 sek. ir pasiekė naują Lietuvos rekordą. Nors ir sunkiai suvokiama, bet ši distancija jam nėra pagrindinė, mat didžiausius tikslus jis kelia su 24 valandų bėgimu, kuriame yra tapęs pasaulio čempionu.
„100 km bėgime limitas tikrai dar nepasiektas. Tikrai žinau, kad galiu bėgti greičiau, bet šiuo metu neturiu tikslo koncentruotis šiai rungčiai. Čia pasaulyje dominuoja greitesni bėgikai negu aš. Dabartinis Lietuvos rekordas pasaulio elite būtų tik vidutiniškas rezultatas. Galbūt ateityje ir bandysiu koncentruotis šimtukui, bet dabar tikslai yra kiti“, – sako A. Sorokinas.
Tituluotas bėgikas prisipažįsta, kad 100 km distancija sportuojančiam žmogui yra įveikiama. Jai ruoštis patariama ne nuo mažens, o jau užaugus ir subrendus.
„Pasiruošimas 100 km distancijai yra labai panašus į maratonininkų. Galbūt pagreitėjimai treniruotėse yra kiek ilgesni. Ir reikia kiek ilgesnių treniruočių, pavyzdžiui nubėgti po 40-50 km. Maratonininkams tiek daug nereikia. Tuo pačiu tempas yra kiek mažesnis“, – aiškino A. Sorokinas.
Vis dėlto 100 km yra daugiau nei dvigubai didesnė distancija nei maratono. Prieš pasiryžtant įveikti didesnius nuotolius, reikia kryptingai ir intensyviai dirbti treniruotėse.
„Svarbiausia yra turėti norą ir tikslą. Kai tas yra, tai šimtukas tikrai pasiekiamas, bet, žinoma, pavojai yra. Reikia stebėti savo kūną, sąnarius, raumenis, nepersistengti. Atstumas labai didelis ir kūnas turi būti tinkamai paruoštas“, – kalbėjo Lietuvos rekordininkas.
Savo formą bėgime galima įvertinti žinant savo pulso dažnį arba tiesiog žiūrint į bėgimo greitį. Pasirinkus norimą ritmą, reikia stengtis laikytis tam tikrą tempą.
„Pats 100 km bėgimas prasideda nuo 50 km. Iki to bėgti gana lengva. Problemos prasideda po to, nes kūnas pavargsta, o organizmo atsargos senka“, – pabrėžė A. Sorokinas.
Savaime suprantama, kad bėgant ilgus nuotolius, svarbu nuolat kažką užkąsti ir atsigerti.
„Bėgimo metu labai svarbu yra mityba, nes organizmui reikia kuro. Žmogus vien iš savo rezervų visos distancijos neįveiks. Nuolatos reikia kažką valgyti ir gerti. Tai gali būti ir įvairūs geliukai, izotoniniai gėrimai ar kažkas kita, ką organizmas lengvai priima ir suvirškina. Geriausia yra bėgimo trasoje turėti savo pagalbininką, kuris greitai paduotų gėrimą ar maistą ir taip leistų neprarasti greičio“, – pridūrė A. Sorokinas.
Kaip ir kiekviename bėgime, daug ką lemia oro sąlygos. Optimaliausia temperatūra ilgiems nuotoliams – 15-20 laipsnių. Saulė ir vėjas taip pat nepadeda geriems rezultatams. Labai sunku yra nustatyti kiek laiko reikia, norint pasiruošti 100 km bėgimui, nes kiekvienas organizmas gali skirtingai reaguoti į sunkesnius išbandymus.
„Didinti atstumus reikia po truputį. Jeigu įveikti 10 km, tada galima ruoštis 20 km, vėliau – maratonui. Jeigu matome, kad rezervo dar yra, galima pabandyti nubėgti 50 ar 80 km, o galiausiai – ir 100 km. Žmogaus organizmas gali tokią distanciją iškentėti. Jeigu yra tikslas tiesiog įveikti 100 km – tai tą galima padaryti ir pėsčiomis. Daug naujokų tiesiog bėga su pauzėmis. Žinoma, kad laikas bus prastesnis, bet pagrindinis tikslas – įveikti 100 km – bus pasiektas“, – sakė A. Sorokinas.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: Manto Repečkos ir Ingos Songailienės
Šiltus kraštus į Lietuvą iškeitę lengvaatlečiai neabejoja – Tokijo žaidynės įvyks